Judėjimas/kelionė yra šamaniškas vyksmas, todėl šis aprašas nusėda "Sensorikos" skiltyje. Tiek kaip aprašymas, tiek kaip santykių su erdve-laiku apibūdinimas. Idant nuramintų pasidalinimo alkį viduje. Vėjas pro plaukus! Fotovaizdėnai - po tekstu.
Taip jau yra, kad visos kelionės į vakarus nuo Lietuvos, naudojant antžeminį visuomeninį transportą, prasideda iš Varšuvos (išskyrus atvejus, kai keliaujama Lenkijos pajūriu). Kito pasirinkimo nematyti, tenka pirkti bilietus į Eurolines autobusą, ir, jaučiant švelnius jauduliukus viduje (tarsi prasidėtų psichodelinis tripas) inicijuotis Kelionės būsenon, kuomet transportas krusteli iš Vilniaus stoties.
Minties apie traukinį Warszawon atsisakyta, atsiminus praeitų metų patirtį – anas važiuoja labai ilgai ir kelionė spėja ganėtinai išvarginti jau pačioje pradžioje. Aišku, ir šiaip įveikti visą Lenkiją yra ne lengviausias darbas, savaime atimantis nemažai jėgų.
Sutemus kertam sieną, autobusas stabdomas ir Lietuvos pasienietis kažkodėl labai jau nuosekliai tikrina pasus, ilgėliau stabteldamas ties rusiškaisiais. Senokai nepatyriau tokio atidaus dokumentų tikrinimo LT/PL pasienyje, todėl atrodo keista .Antrukart sustabdo lenkų pasieniečiai ir pirmasis kelionės nuotykis įvyksta – prie vairuotojo kaži koks sambrūzdis, netrukus pastarasis šaukia rusakalbę moterį, įlipusią Kaune ir iškart pradėjusia lipšniai bendrauti su savo kelionės kaimyne. Sako, čia jūsų krepšys, o ponia šūkaloja ir neigia, rypuodama kodėl gi jis verčiąs viską ant jos, ką, negi pats nematė, kaip kažkokia moterėlė, stovėjusi už jos, įdėjo tą krepšį ir pasišalino ? Vairuotojas neatlyžta, sako gerai atsimenąs, kam priklauso krepšys, tačiau lipšnioji rusakalbė kioskininkės išvaizda atkakliai tai neigia. Kai kurie žmonės autobusu vyksta į Warszawos aerouostą ir pradeda nerimauti nespėsią lėktuvan, pasieniečiai užsispiria, jog autobusas nepajudės, kol neišaiškės savininkas. Visi išlipa laukan, pažiūrėti, kas tai per krepšys. O anas tarsi ir niekeno. Ką gi, tuomet nusprendžiama jį atidaryti – ir virš stovinčiųjų nuvilnija supratingas „aaaa...“ kuomet viduje pasimato standžiai prikimšta rusiškų cigarečių pakelių. „Viskas aišku“, sako vairuotojas,visi grįžta autobusan, o ten mūsų laukia mažas netikėtumas – pyst, po mūsų kėde begulįs dar vienas krepšys, mažesnis, negu bagažo skyriuje, tačiau ne kuklus. Numetu nešmenėlį lipšniąjai rusakalbei, piktai klausdamas, kodėl gi jį ten pakišo (tuo pat metu puikiausiai suprasdamas priežastį). Senjora atšauna jog „netyčia“ ir bando slėpti jį po savo kelionės kaimynės kėde. Kadangi žmonės tai pastebi, poniutei veiksmas neišdega. Ją išsiveda pareigūnai ir vairuotojas prasega antrąjį krepšį, kuriame jau be nuostabos aptinkami tie patys cigarečių pakeliai. Dar kažkiek sambrūzdžio, vainikuoto į lėktuvą nerimaujančių pavėluoti keleivių prašymų, ir autobusas pagaliau išjuda, palikęs pasienio diskotekoje suktą suką su savo sušiktomis cigaretėmis. Keli autobusu važiavę vakariečiai, matyt, išvis nelabai suprato, kas įvyko, cheche. Sociopsichodelinis slenkstis į Kelionę perliptas – tvankioje autobuso naktyje ausinėse skamba EARTH, 500 gramų apynių skysčio suteka vidun, kietai kimštas snūdas ir ankstyvas rytas Warszawa Centralna, priverstinoje kryžkelėje kelionėms toliau. Pastaroji man mažų mažiausiai neimponuoja savo balaganu ir vidiniu purvu, - dabar gi ten vyksta rekonstrukcijos darbai, kuriuos paspyrė ne kas kitas, kaip Europos futbolo čempionatas, vyksiąs 2012-aisiais. Tačiau tai netrukdo senu geru stiliumi palaikyti bardako, jokių nuorodų ir krūvos bomžų aplink. Tokiais momentais pasijuntu dėkingas savo lenkų kalbos žinioms, - priešingu atveju tektų pajusti informacijos trūkumą – pranešimai apie traukinių išvykimą su retomis išimtimis skamba tik lenkiškai, tablo – vienintelis išsigelbėjimas. Įsigyjame bilietus iki pasienio miestelio Chałupki su persėdimu anokiame Rybnik ir po kelių valandų ropščiamės traukinin. 300 su viršum minučių, ir bėgiai barška jau Silezijos regione, kurio landšaftas atrodo ganėtinai industrializuotas. Žalesnius vaizdus už lango keičia Minties apie traukinį Warszawon atsisakyta, atsiminus praeitų metų patirtį – anas važiuoja labai ilgai ir kelionė spėja ganėtinai išvarginti jau pačioje pradžioje. Aišku, ir šiaip įveikti visą Lenkiją yra ne lengviausias darbas, savaime atimantis nemažai jėgų.
apokaliptiniai kaminai, fabrikų amfiteatrai bei geležinių konstrukcijų agorafobijos. Būtent todėl Rybnikas, kuriame tenka luktelti porą valandų, maloniai iškrenta iš tokio konteksto – miestas ganėtinai žalias ir, kiek spėjau pagauti per tą trumpą laiką, nukulniuotą viena gatve pirmyn-atgal, turi savotiško jaukumo, matyt dėl tos pačios žalumos. Nebūtų gaila praleisti jame kokią dieną, bandant sudėlioti neryškiai čiuopiamus Vietovės taškus. Juolab, kad energija čia jau Kitokia, Nežinoma Provincija.Iki Chałupki - 29 kilometrai, tačiau traukinys tursena visą valandą, todėl akivaizdu, jog jo greitis tėra 29km/h. Įdomu, kas tai sąlygoja – bėgių trasoje pasitaikančios gyvenvietės, automobilių keliai? Ši versija atrodytų teisinga, jeigu ne faktas, jog tuščiuose laukuose greitis nesikeičia. Laiko skylės sindromas, kuriuo lydimi pagaliau išsiropščiame galinėje stotelėje. Pats miestelis neatrodo kažkuo ypatingas – vienaaukščiai namukai ir tiek, kažkoks dvarelis... Tačiau - jis yra Pariby, pasienyje. Taip taip, dabar EU gali laisvai pereiti sieną, pėsčiomis paprastai pereiti tiltą, jungiantį Chałupki su čekiškuoju Bohumín, jokių inicijuojamųjų dokumentų patikrų ir panašiai, tačiau vis vien – jaučiuosi keistai pakylėtas, kirsdamas tas nesančias, nematomas Ribas, eidamas ties buvusiomis pasienio būdelėmis sulėtini žingsnį, sekundės viduje suapvalėja ir kukliai užstringa. Yra transcendentiškai smagu įeiti į Kitą Zoną, kurią šiuo atveju žymi ženklas „Česka Republika“. 
Bohumín iš esmės yra sudarytas iš Starý Bohumín ir Nový Bohumín, tačiau šiais laikais tai nebesudaro didesnio skirtumo, apart kelio ruožo, einančio per tiltą virš greitkelio. Tačiau štai – teperėjom upę, tik įžengėm į miestelį, o jau iškart jaučiasi Kitokia Sensorika. Aha, susitarimo reikalas, būtent, - loginiuose žemėlapiuose tai galioja visu šimtu procentu ir ši jausena gali būti vertinama kaip tiesiog sukurta žinojimo, jog esi jau kitur. Tačiau pats postūmis keliauti nėra visiškai loginis, nemaža dalimi sąlygotas vidinių psichinių landšaftų, kurių nesigauna įžodintį į loginę išklotinę. Taip ir kybo šitas emeferiškas klausimas-atsakymas kažkur virš galvos, o tu jauti, jog vis dėl to ne tik dėl ribožeklio čia viskas yra Kiek Kitaip...Na, o čekai man rodos labiau atsipalaidavę, laisvesni ir taip teigiamai bybį dėję. Bohumín - ne išimtis. Praslenkam jįjį iki traukinių stoties (pastaroji, kaip nedideliam miesteliui, pasirodo išties tvarkinga – tik vėliau išsiaškinu, jog tai - gana svarbus geležinkelio mazgas, o ir pats miestelis nėra tokas jau mažytis su savo 22 800 gyventojų), įsigyjam bilietą iki pirmojo didesnio kelionės taško – Olomouc ir netrukus judam Česke Drahy gelžkeliu. Reikia paminėti, jog vlakų (traukinys čekiškai) bilietų nuolaidų sistema Čekijoje mane ypač džiugina- perkant grupinį bilietą, kaina savaime krenta, o grupė gali prasidėti nuo dviejų asmenų – taip kad, vietoj to, jog kiekvienas būtume sumokėję po, berods, 135 kronas, dabar už bendrą dviems amenims jizdenką paliekame 222 Kč. Gražus skaičius, nieko nepasakysi.
Olomouc – internete aptikau, jog „this is the most underrated destination in Czech Republic“. Ką gi, vienas iš postūmių, nulėmusių apsisprendimą praleisti porą naktų būtent čia, buvo šis paminėjimas. Kitos įtakos– didesnis taškas su hosteliais pakeliui link Brno, mieli akiai vaizdai nuotraukose ir et cetera. Taigi. Apsistojame hostelyje (jų, kaip supratau, mieste su 102 000 žmonių populiacija, yra dveji) „Poet‘s Corner“ – taip pavadintu dėl to, jog anksčiau, socialistinio „rojaus“ laikais, šičia rinkdavosi disidentinės literatūros veikėjai, vykdavo skaitymai beigi kita intelektualinė veikla. Jei neklystu, kažkuriuo metu šiame pastate veikė ir knygų leidybos ar kažko panašaus centras. Nuo hostelio iki pagrindinės aikštes – 5 minutės pėsčiomis. Nenuostabu, kadangi miestas tikrai nėra didelis- tačiau tai nereiškia, jog neįdomus. Turiu pasakyti, jog Olomoucas šauniai išmetė inkarą mano viduje. Apsukus pirmus kelis ratus, atrodo, jog didžiąją architektūrinio, erdvinio plateau dalį kaip ir matei, bet po kurio laiko atrandi daugiau. Ne milžinišką kiekį, tačiau kukliai jaukių momentų rinkinį. Kaip jau minėjau, Olomoucas yra ganėtinoje nuošalėje nuo pagrindinių turistinių kelių, todėl kainos čia yra šaunios netgi kabakuose, nėra didesnių minių, o ir šiaip atmosfera neužteršta žioplinėjančio šurmulio. Aišku, dieną mieste ir baruose gali aptikti gan nemažai užsieniečių, (kad ir mus tuo metu, cha), tačiau pereboro tame tikrai nėra. Miestas lyg ir stengiasi būti patrauklus atvykėliams, bet, mano galva, dabartinė situacija yra ideali – tiems, kas ieško įdomesnių, labiau autentiškesnių Čekijos miesto potyrių. Tegu ši situacija pasilieka kuo ilgiau (nežinau, kaip į tokį mano pasakymą reaguotų Olomouco valdžia, bet.. )
Visų pirma, aišku, pilvo reikalai, kadangi pastarieji neretai yra susiūti tampriais guminiais siūlais su siela. Mažesnėje miesto aikštėje (Olomouce tokių yra dvejos) įvarvolinęs nuostabaus guliašo porciją ir nuspalvojęs tai bokalu alaus (miesto centre, bare už 25 kronas! Va kur teisybė!), pajuntu, kaip iliuminaciniai spinduliai pro mano pilvą stimuliuoja malonumo zonas smegenyse ir šypsena savaime ištempia veido ląsteles. Momentas, kada nuovargis tampa maloniu, o pavakario oranžas pagilina senamiesčio bruožus. Su šiais bruožais hostelyje grimztame į miegą, idant sekančią dieną atsakančiau pabruvsinnti kompaktiškąjį Olomouc.
Kūneliui reikia poilsio, todėl pernelyg anksti nekylame ir tenka paskubėti, norint suspėti 12-ai valandai į pagrindinę miesto aišktę – mat, kaip sakė hostelio darbuotojas, rotušės sienoje įmontuotas astronominis laikrodis atlieką kažkokį performansą. Pats laikrodis – senų laikų palikimas, rodantis metus, dieną bei dar kažką; matyti astroliabija beigi besisukančios figūrėlės viršuje. Minorinė nata ta, jog sovietikai kiek „pakoregavo“ šį reliktą – apatinėje dalyje ant senų freskų buvo užvarvolinta darbininko ir mokslininko mozaikos, o viršuje besisukančios figūrėlės vaizduja tikrai ne viduramžių veikėjus- kažkokius sportininkus, čiuvakus su kūvaldomis ir taip toliau. Kaip supratau, miesto valdžioje verda diskusijos, ar nukrapštyti sovietines mozaikas ir atidengti senuosius vaizdinius, ar plikti tai kaip istorinį momentą. Na, gerai - o laikrodžio performansas susidėjo iš skambančios muzikos (aikštėje daug vaikų, ne vietinių veikėjų ir šiaip žmonių, todėl melodijų neina suprasti – tačiau net ir aiškiai jas girdėdamas, nepasakyčiau, kas tai per dainuškos), figūrėlių suikinėjimosi ir paauksuoto gaidžio giedojimu finale. Gal nieko tokio ir nebūtų, jei būtume pavėlavę :) Vienaip ar kitaip, varnelė uždėta.
Kaip jau kartojuosi šimtąjį kartą, Olomouc- nedidelis bet jaukus miestas. Dienos metu – ganėtinai judrus, neapsnūdęs – liudija, jog bent jau centre yra ne vienas veiklos taškas, aplink kurį sukasi gyvenimas. Netoli katedros aptinkame headshopą – liberalaus čekų valdžios požiūrio pavyzdys. Yra jugendstil/art nouveau namų kvartalėlis, beigi jauki parko linija tarp senųjų miesto sienų ir upės. Išvis, netgi einant šalia judresnės gatvės, nejutau estetinio pasidygėjimo- arba aš čia idealizuoju, arba iš tikro Čekijoje maža erdvė savaime virsta jaukia, vidinė klaustrofobija dingsta tarsi pamojus burtų lazdele. Dėmesį patraukia megzto lėlinio perzonažo plakatas ir užsukame parodon apie šio veikėjo nuotykius pasakojantį animacinį filmą. Cha, visos figūrėlėes, veikėjai miniatiūriniuose pasaulėliuose, nenorėt fotografuoti neįmanoma. Iškart atsimenu čekoslovakų lėlinės animacijos tradicijas, jei anas taip galima pavadinti, kada organiški dalykai suteikia personažams rupaus gyvumo.
Nors penktadienis, vakare gatvės ištuštėja, galima sakyti, tampa neįprastai tylu. Sakytum, logiška nedideliame mieste. Tačiau užtenka kysteltį nosį į kurį nors kaboką ir iš ten plūstelį triukšmingai leidžiamo laiko garsas. Užsukame į hostelio darbuotojo miesto plane nurodytą vietą – Svatovaclavcky pivovar. Didelė salė, imituojanti mažų Čekijos kaimo užeigėlių interjerą, - atvejis, kai Lietuvos restorane bandoma imituoti „kaimišką“ stilių. Tačiau, kiek spėju pastebėti, be didesnio kičo (ir atsimenu keletos metų senumo patirtį tikroje Čekijos kaimo zabegalkėje). Žmonių pilna, dideli stalai nusėti vokiečių turistų, kuriems čia matyt viskas išvis kapeikas tekainuoja. Alaus – 4 ar 5 rūšys. Kas smagu (ir dėl ko ši vieta buvo nurodyta), nėra standartinių Starobrno beigi Gambrinus (nors pastarasis vakarvakarą iš šalto bokalo suėjo bemaž idealiai), vietoj to - vietinis Svatovaclavsky, maišytas tamsus ir šviesus Pana Jošta ir dar keletas rūšių, įskaitant vyšninį. Kaštavonei pasiimu Pana Jošta ir nenusiviliu. Kainos, kaip restoranui – puikios. Ai, ką ten kaip restopranui, išvis jos kaip kabakui yra puikios. Nuo 25 iki 35 Kč. (10 Kč – 1,42 Lt). Kadangi planuojame judėt toliau, tenka neužsibūti, nors ir kaip traukia, kadangi girti čekai rėkauja linksmai, o nuotaika apyniais atsiduoda. Prieš išeidamas dar užsisakau Svatovaclavsky, idant gyslose išliktų daugiau autentikos. Mažos suktos gatvelytės bei dar vienas kabokas, toks a la labiau alternatyvus-metalurgiškas. Vitrinoje susmukęs kareivis viduramžių apranga - kabokėlio padavėjo prototipas. Alus čia kažkoks neaiškus, todėl ilgėliau neužlaiko. Bandome eiti į paminėtą Undeground klubą, prie įėjimo tenka skambinti jog įleistų. Tačiau pusiau klubinė muzika nenuteikia ypač patraukliai, tad mindome miesto grindinį toliau. Gatvelėje sustojęs vyrų choras švelniai gieda kažkokią giesmę, kol kažkas pro langą paleidžia į juos kankorėžį – ne visi mėgsta bažnytines psalmes Olomouce!
Ryte paskubom sugraibome bilietus ir riedame vlaku link Brno, tarnausančiu starto aikštele raketai į Vieną. Eurolines autobuso bilietas į abi puses kainuoja pigiau negu traukiniu į vieną pusę, taigi, sprendimas akivaizdus. Įdomu, jog važiuojant traukiniu tarptautiniu maršrutu, kaina žymiai padidėja, net jeigu galutinis tikslas nėra labai toli už sienos. Lietuvos ir kitų mažiau geležinkelių tinklų išvysčiusių valstybių atveju tai dar turi tam tikros logikos, betgi šiame kontekste išrodo keistokai. Tebūnie. Po poros valandų išlipame Vienoje,- Südtiroler Platz, autobusų 
stovėjimo aikštelėje neišvaizdžioje vietoje ir metro, kurio nuorodų tikriausiai nesuprastų tik pusdurnis, nusigauname iki Ottakring rajono, ten susitarta pirmoji vieta nakvynei. Pora, pas kurią apsistojame, pasirodo besą šauniai open-minded, todėl pokalbių temoms nepritrūksta. Biurgeriškai elagantiška, bet neperspausta buitis ir šmirinėjanti juoda katė prideda savų žavių akcentų. Pirmą vakarą praleidžiame tame pačiame Ottakring, poroje iš barų. Tokiu būdu galime pajusti bent dalelę ne tik „centrinės“ Vienos, bet ir atokesnius rajonus. Kaip pasakoja Herbertas, šiame rajone gyvena didelis kiekis emigrantų iš buvusios Jugoslavijos – budulokai atrodantys vyriokai prie vieno klubo iliustruoja šį faktą. Taipogi čia didžiausias tankis turkų Vienoje – tam antrina kad ir regimas turkiškas supermarketas. Tačiau atmosfera neatrodo pavojinga, - kaip vėliau Herbertas ir paliudija, Viena yra palyginti saugus miestas. Dar bajeris, jog atvykstame šeštadienio vakare, o sekmadienį, kaip įprasta daugelyje Vakarų valstybių, jokios parduotuvės nedirba. Lyg to nebūtų gana, paaiškėja, kad pirmadienį pas anuos dar ir kažkokia šventė, todėl taipogi niekas neveikia. Susitaikome su situacija, bet visgi suskumbame įsigyti kažkokios smulkmės, tarp kurios įvynioju ir kelias vietinio alaus skardines. Atsimenu tik „Ottakringer“ geltonoje skrabinėje, - na ką, minkštas, paprastas lageris, tačiau po kelionės gerai ir tas. Pirmas psichogeografinis įspūdis – Vakarų Evropa, kalba vokiškai, tačiau... ne Vokietija :]
stovėjimo aikštelėje neišvaizdžioje vietoje ir metro, kurio nuorodų tikriausiai nesuprastų tik pusdurnis, nusigauname iki Ottakring rajono, ten susitarta pirmoji vieta nakvynei. Pora, pas kurią apsistojame, pasirodo besą šauniai open-minded, todėl pokalbių temoms nepritrūksta. Biurgeriškai elagantiška, bet neperspausta buitis ir šmirinėjanti juoda katė prideda savų žavių akcentų. Pirmą vakarą praleidžiame tame pačiame Ottakring, poroje iš barų. Tokiu būdu galime pajusti bent dalelę ne tik „centrinės“ Vienos, bet ir atokesnius rajonus. Kaip pasakoja Herbertas, šiame rajone gyvena didelis kiekis emigrantų iš buvusios Jugoslavijos – budulokai atrodantys vyriokai prie vieno klubo iliustruoja šį faktą. Taipogi čia didžiausias tankis turkų Vienoje – tam antrina kad ir regimas turkiškas supermarketas. Tačiau atmosfera neatrodo pavojinga, - kaip vėliau Herbertas ir paliudija, Viena yra palyginti saugus miestas. Dar bajeris, jog atvykstame šeštadienio vakare, o sekmadienį, kaip įprasta daugelyje Vakarų valstybių, jokios parduotuvės nedirba. Lyg to nebūtų gana, paaiškėja, kad pirmadienį pas anuos dar ir kažkokia šventė, todėl taipogi niekas neveikia. Susitaikome su situacija, bet visgi suskumbame įsigyti kažkokios smulkmės, tarp kurios įvynioju ir kelias vietinio alaus skardines. Atsimenu tik „Ottakringer“ geltonoje skrabinėje, - na ką, minkštas, paprastas lageris, tačiau po kelionės gerai ir tas. Pirmas psichogeografinis įspūdis – Vakarų Evropa, kalba vokiškai, tačiau... ne Vokietija :] Kitądien persibaladojame į antrąją nakvynės vietą – veiklios merginos ir jos bendranuomininkų butą. Visų pirma dėl to, jog tas yra žymiai arčiau centro, o tai reiškia, galima bus sutaupyti išlaidas metro, kuris pagal mūsų pajamas (o kaipgi, mielieji) yra brangokas. Paros bilietas – 4,20 eur, o bokalas bare – nuo 2,90 iki 3,40 eur, tai pagalvokit patys :) Numetam daiktus ir zonduojam miestą. Viena - žydintys sodai, milžiniškos bažnyčios ir imperinė didybė. Būtent buvusios Imperijos pojūtis giliai atsispaudęs pastatų didingume, jų masteliuose, architektūrinių ansamblių išplanavimuose. Martial išraiškų mėgėjai Vienoje praleistų penkiskart ilgiau laiko negu kiti, kadangi tiek daug vietų yra dėkingos pozuoti - prie kolonadomis apaugusio pastato arba aikštėje, kurios centre sustingęs karys ant žirgo. Pastebėtina, jog labai daug rusų turistų – neretai nugirsti kalbant rusiškai. Pirmomis valandomis mastai atrodo pernelyg dideli, idant protas sugebėtų juos iškart priimti bei sufokusuoti į sąmonės-atminties lentynėlę. Tai, kas atrode mažų mažiausiai kokie nors valdžios rūmai, pasirodė besą Nacionalinė Biblioteka, o einant senamiesčio gatve, staiga išvysti Švento Stepono katedrą ir, nepaisant visų religinių dalykų, gali tiesiog žavėtis jos dydžiu, siekiančiu 136 metrų aukštį, liepsnojančiais gotikiniais ažūrais ar mozaika klotu stogu – vienoje pusėje iš jos sudėliotas Austrijos herbo erelis. Turistų upė, reikia pastebėti, teka sunkia srove – iki šiol nemačiau tiek daug žioplinėtojų vienoje vietoje – o, mane neretai vedžiojantis po pasaulį Bakchai, tenka pripažinti, jog ir mes esame visos tos mėsos- kaulų tėkmės dalimi, ką jau padarysi, smagu bent tiek, kad nesekiojame kaip viščiukai paskui iškeltą lietsargį. Nuėjus kiek nuošaliau nuo pagrindinio tako, žmonių drastiškai sumažėja. Matyt, taip gilinamos pagrindinės turistinės vagos. Kita vertus, per kelias dienas tikrai neįmanoma visko nuosekliai ir tiksliai aprėpti, tenka graibytis įspūdžių mozaiką, idant vėliau ją suklijuotum atsiminimų klijais savo galvoje. Abyby, ką čia kalbėt apie architektūrą – erdvių neparodysiu tarpais tarp r a i d ž i ų. Klaisicistiniai timpanai ir secesiniai trimitai vainikuoja visą vizualinį potyrį. Stephansplatz žmonių makalynės viduryje ant pakylos orkestrėlis muša smagų maršą ir mane užvaldo groteskiška vizija – kada viskas palink aptemsta, nutolsta, lieka tik orkestras, o scenos pryšaky sustingsta būtybė- asmuo su užmestu ant galvos šydu, kur vietoje akių baugiai švyti lemputės.
Bandome ieškoti baro, besispecializuojančio absento meniu, ir jį aptinkame. Deja - jis šįvakar nedirba. Žalioji fėja nusprendė būtent taip. „Austriškoje“ kavinukėje, kurioje pora veikėju bazarina lenkiškai, o padavėjas - akivaizdžiai tamsaus gymio, sukertame kai ką šilto (įtartinos „frankfurto dešrelės“...) ir susitinkame su vakarykščiais svetingai priėmusiais austrais. Scenarijus bemaž identiškas, tik šįkart nebe Ottakring rajonas, o berods Neubaugasse (galvoje vis sukasi Einstürzende Neubauten pavadinimas), tačiau kalbos įsisuka dar plačiau, sako, austrai nuo vokiečių skiriasi tuo, jog, pavyzdžiui, vokietis alaus užsisako konkrečiai, o austras gali jo užsisakyti ne taip tiksliai tai pasakydamas. Dar įdomi mintis, jog realiai Viena yra labiau nutolusi į Rytus negu Praha, ir iš dalies dėl to kai kurie vokiečiai teigia, kad pirmuosius, tegu ir neryškius, Balkanų potėpius gali pajusti būtent Vienoje. O BRŪZGYNŲ Arma rašo žinutę, jog atvyko groti į Berlyną, ir nei koncerto, nei nakvynės :)
Kitos dienos pagrindinė duoklė atiduodama turistiniam primusui – Belvederio rūmams. Pastarieji susideda iš Žemutinių ir Aukštutinių (cha, o kaipgi kitaip) ir yra pūpsančių barokinių pastatų pavyzdys su plytinčiu sodu tarp jų, padabintu fontanais beigi skulptūromis. Protas nepajėgus būti įtemptas keletą valandų iš eilės, todėl ne visas šimtas procentų ekspozicijos yra peržiūrima, pagrinde susitelkiant į Egono Schieles portretų ir autoportretų parodą bei tam tikras estetiškai artimesnes ekspozicijos dalis Aukštutiniuose Rūmuose. Išvysti kai kuriuos Gustavo Klimto originalus tai savaime kaip ir privalomas, tačiau visais aspektais malonus dalykas. Stiklas ant paveikslų yra taipogi suprantamas elementas, bet pastarojo atspindžiai stebėjimui nieko gero neprideda. Klaisicistinė tapyba manęs pernelyg nežavi, kaip ir sensacionistas Makartas su savo siužetiniais saldainiais. Bet pamatyti keletą Kasparo Davido Friedricho peizažų buvo šaunu. Stop! :)
Pavakary paspiginam šizofreniškai mielą Hundertwasserhaus namą, (haha(ilhailhail), šalia pastarojo aptinkame Lietuvos ambasadą ) tarsi išsunktą iš psichotropinių sapnų, o tada pajuntam nuovargį apsivelkant mūsų kūnų švarkus. Donnauer kanal atrodo visai sėkmingai prisijaukinamas miesto infrastruktūros, ir tai yra paskutinis konkretus faktas tądien – poilsis mojuoja rankomis, maldaudamas dėmesio.
Antradienis. Parduotuvės jau veikia, tačiau mums nebeaktualios. Eurolines mirakulis ant ratų parridena atgalios į Brno. Reikia pastebėti, jog pirmyn ir atgal vežęs autobusas yra akivaizdžiai geresnis, negu važiuojantis Vilnius- Warszawa maršrutu. Bussiness Class ant šono užrašyta mat. Daugiau vietos kojoms, geresni sėdynių apmušalai, bendras vaizdas tvarkingesnis. Regioniniai transportavimo skirtumai. Brno turime gerą gabalą laisvo laiko, kadangi traukinys Warszawon išjuda tik 21 valandą. Bilietas šion kryptin atsiena daugiausiai per visą kelione – mat vlakas tarptautinis, ir, kaip jau minėjau aukščiau, dėl to kaina žymiai didesnė. Nerandame alternatyvų kelionei atgalios, tenka taikytis su šiuo variantu.
Brno - antras pagal dydį Čekijos miestas, (nors populiacija bene 2,5 karto mažesnė už Prahos) dabartinė Moravijos sostinė. Turistiškai gan orientuotas – nemažai valiutos keityklų, atlapos parduotuvių durys. Tačiau tai pernelyg nepermuša tos man patinkančios čekiškos atmosferos, kuriose sumišę Rytų Europos chaosėlis ir Vakarų laisvumas. Čia nebėra mielos Olomouco ramybės - savotiškas minusėlis, bet jaukių vietų, akiai mielų pastatų aptinkame nesunkiai. Banaliai džiugu, jog viešoje vietoje tarsi ir nedraudžiama atsikimšti alaus butelį – nežinau, kaip yra iš tiesų, tačiau chebrytė ant suoliuko nesistengia slėpti Starobrno talpų. Be abejo, parduotuvėje nusičiumpu ne šį, visur randamą Vilniuje, o Branik – elementarus lageriukas, nieko įspūdingo, na, bet kaip jau minėjau, atokvėpio minutėmis šiltą vakaros vasarą irgi pamalonino. Brno taipogi aptikom headshopą, sukombinuotą su vinilu krautuve, tačiau pastarasis buvo uždarytas.
Apačioje sudunda pabėgiai – vlakas pamaži pajuda link Bohumíno, kuriame naktį teks praleisti tris valandas, laukiant traukinio Lenkijon. Sutemoms tirštėjant, slenka pro šalį maži ir didesni miesteliai su daugybe niekad iki tol negirdėtų ir tuoj pat užmarštin nuplaukiančių pavadinimų. Likutinė skrabinėlė jau nebeatsimenu kokio pavadinimo alaus suvartojama, pro langą ryškėjant Mėnulio priešpilniui. Pora valandų prabėga greitai ir prieš patį vidurnatį tenka ropštis Bohumíne. Stotyje vyriokas snaudžia ant suoliuko, mirksi raudonos raidės „Snack Bar“, veikiančio iki 3 val. nakties, praeina pora apsauginių ir malasi trijulė įtartinų tamsaus gymio žmogystų. Pastarųjų buvimas ir laukiamosios salės tvankuma neįtikina, todėl leidžiame laiką lauke, perone ant suoliuko. Apsauga kaskart praeina, tačiau juodėsiai ištaiko kelias minutes ir pradeda kažką siūlyti. Atsiliepiu, jog nemoku čekiškai, tuomet vienas subjektas pradeda vapėti apie „ganja, good ganja“. Atsakau neigiamai. Kurgi ne, eisiu mat aš su jais. Įdomu, negi anie dėl kažkokių galimų lengvatikių ir trinasi pernakt ? Čia stabteli traukiniai, riedantys tiek į Austrijos, tiek į Rusijos pusę, tačiau kažkaip sunku patikėti, jog koks nors rubuilis liptų velniažin kur ir pasirašytų eiti už kampo „ganjos“. Nenuostabu, jog čia nuolat šmirinėja apsauginiai - vėleliau pastebiu juos jau keturiese, kaži kur nuskubančius. Vsikas logiškai sugula į vietas, kai grįžęs aptinku informaciją, jog „Bohumín is known as one of the largest community of Romani People in the Czech republic“. Che.
Nuovargis ir nuobodulys daro savo – iš protu bemaž nevaldomų kringalionių popieriaus lape susiformavusi būtybė, vardu Antamas, padeda mums pračiuožti laiku iki išganingojo pociąg do Warszawy Centralnej. Smingam jame saldžiai lyg kondensuotas pienas, tačiau išganingas miegas po valandos nutrūksta, kai Katowicuose priguža keleivių. Neramus snūdas iki W-wos, kur vėlgi turime visą dieną nuo pat ankstyvo ryto, kada busas turi išgabenti gimtojon Sostinėn. W. Centrinėje esu buvęs ne kartą ir ne du, laukti joje tekdavo įvairiais intervalais, tačiau dar nėkart nebuvo tiek laisvo laiko, jog galėčiau apžiūrėti senamiestį. Dabar jo – sočiai, tad užrakinę kuprines saugojimo kameroje, nusivelkame iki Starego Miasta. Maniau – ot, visa diena, galima bus neskubant apžvelgti gatveles ir kitus dailumus. Tačiau kas mane nustebina – tai Warszawos senamiesčio dydis. Jis toks... kišeninis, ne daugiau ir ne mažiau. Tik pamatai pirmuosius įdomesnius pastatus, atsiveriančius iš Plac Zamkowy, pradedi eiti gatvele ir staiga pyst – jau vėl kažkokie pusiau blokinai namai, net nespėji susivokti- ką jau viskas? Taip, Lenkija Antrojo pasaulio karo metu patyrė milžiniškų nuostolių, Varšuvą netgi buvo planuota visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus, žmonėms teko atstatinėti viską kai kuriais momentais bemaž nuo nulio, bet... toks mažumas? Aišku, pastarasis kartais yra jaukus, kai saka, less is more, tačiau, atsiminus nors ir Krokuvą – pastaroji reprezentacinį sostinės vaidmenį architektūros, senamiesto ir vizualiai matomo paveldo atžvilgiu atliktų kur kas geriau. Įdomu. Toks jausmas, jog lygioje vietoje stovi pagrindinis Rynek, aplink jį – namukų (išties gražių) kupetėlė, o po to staiga viskas pykšt ir baigiasi. Nuo Pilies aikštės matyti judrios gatvės ir fone statomas nacionalinis stadionas, armatūromis besistiebiąs dangun. Praeiname viską iš vienos pusės, po to iš kitos, kol suvokimas, jog šlifuojame tas pačias gatves, tampa sunkiai pakeliamas. Ant suoliuko tik primerkus akis, atrodo, tuoj išskrisi į kosmosą, tenka gelbėtis kava (kuria apsiliejus kelnes, dėmė pasirodo baisiai panaši į Antamą iš Bohumíno traukinių stoties – invokacija!) ir neaiškiu energizeriu. Fontanas senamiesčio papėdėje būtų visai fain, tačiau jo fone dar viena judri gatvė kažkaip blaško estetiką. Gali būti, jog nuovargis čia suvaidino didelį vaidmenį, tačiau reminescencijos būtent tokios. O galvoje sukasi smagiai ironiškas „projekt Warszawiak“.
Renovuojamos stoties pašonėje, bevardėje stotelėje (gerai, jog tik atvykęs paklausiau vairuotojo, iš kur ims keleivius) sulaukiame išganingosios Eurolines tačionkės ir paliekame Undinės su kardu miestą. Atsisėdus į nelabai patogią kėdę, atsipūčiu, kadangi nuovargis nejuokais išskleidęs savo flotilę mano kūno vandenyse. Nostalgiškai keistas važiavimas (na, visad taip būna – tvankus autobusas, stabtelėjimai beveidėse degalinėse, atidarinėjamų skarbonkių šnypštelėjimai ir neramus snūdas – vis tai susipina į keistą gumulą, nepatogų, tačiau kažkuriais bruožais malonų atsiminti), Kaunas ir Vilnius. Mision komplete.
