Visai nesenai lietuviškasis Terror.lt paleido į klausą keturias kasetes. Viena jų - LYS leidinys, kuriame, jei teisingai supratau, skamba tai, ką pastaruoju metu buvo galima girdėti projekto gyvuose pasirodymuose. Laikmena prideda savo šarmo. Taigi:
LT
Štai. Naujoji kasetė visiškai pateisina asociacijas, kylančias paminėjus LYS vardą. Turiu omenyje, jog nors šis pavadinimas bemaž automatiškai tapatinamas su masyviomis drone tekstūromis (tam stiprų pagrindą suteikia paskutiniai LYS koncertai), įrašų atžvilgiu pastarasis teiginys nebūtų toks jau teisingas. Prieš tai trys savo jėgomis pagaminti Cdr garsynus mirkė labiau eksperimentinio ambiento, retkarčiais drumsčiamo elektroninių nostalgijų, vandenyse. Aišku, išnirdavo ir beformių gaubiančių struktūrų, šerpetotesnių plokščių, tačiau ne tokių dominuojančių, kokios yra „Klaidoje ir užuojautoje“.
Patinka man leidinio pavadinimas. Jis, tarsi arklo (plūgo) siluetas vidinėje viršelio pusėje, siekia pajudinti sunkesnius psichinius dirvonus. Moralinius klodus, susidūrimas su kuriais gali paskatinti kažkokią egzistencinę saviauklą. Klaida, jos suvokimas, atgaila, o tada - ir užuojauta. Aišku, gal tai tik mano interpretuota seka – juo labiau kad pirmas trackas, užimantis visą A pusę, vadinasi „Užuojauta“. Pastarasis vystosi sunkiais, neartikuliuotais garso kalnagūbriais, slinkdamas neramaus drone posluoksniais, pagardintais retkarčiais į paviršių prasimušančiomis šiurkštesnėmis skambesio sruogomis ar bevardės kilmės nuotrupomis. Toji amorfiška deformacija man kaži kaip susišaukia su ant kasetės viršelio liulančia, trepanacija pažymėta kaukole. Kūrinys trunka suvirš 24 minučių, bet nė trupučio neprailgsta – atmosfera pamaži užpildo visą erdvę, kurią paradoksaliai atveria garso svoris. Tarpusavyje sąveikaujantys garso sluoksniai sugeba išvengti sulipimo į vientisą košę, tokiu būdu tik pridėdami kokybės patirčiai. B pusėje „Klaida“ kuria įtampą dar šiurkštesniu skambesiu - čia visai tiktų toks mandras terminas, kaip dronoise. Palei ausį švilpiančiu flangerio botagu garsynas sugriūna į greitesnę, negu A pusėje, masę. Emocijai čia leidžiama pasireiškti gaivališkiau, kiek aukštesniais dažniais - tačiau nepaleidžiant kontrolės iš rankų, o panaudojant tai kaip įrankį įtaigai kurti. Neįžodintas fundamentalaus fakto teiginys, atveriantis įelektrintą erdvę paskutiniame kūrinyje „Trys“. Kažkur viduje slenka melancholiškesni tonai, skambesys čia, nors ir nepraradęs savo svorio, tuo pat metu pakibęs tarsi tirštas rūkas ankstyvą rytą. Vėlgi reikia pažymėti sugebėjimą keletą garsų sluoksnių sulipdyti į vieną masę, nepradanginant nė vieno iš jų bruožų. Post-drone, heh?
Asmeniškai - kol kas geriausias iš visų LYS relyzų. Ne tiek gramzdinantis, kiek sustabdantis esatyje, atkreipiantis dėmesį į momente slypintį keliasluoksniškumą, kontempliuojantis ne tiek spalvas, kiek atspalvių paletę. Sunku apibūdinti tuos „svarius nutylėjimus“, kurių prisodrintas šis įrašas, todėl, norint išvengti pilstymo iš tuščio į kiaurą, reikia užbaigti konstatavimu, jog tai - solidi ir rekomenduotina muzika.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------EN
LYS „Mistake and compassion“
Here it is. The newest tape totally justifies associations when LYS mentioned. I mean, though this name is almost authomatically indetified with massive drone-ish structures (last live shows gives a valid reason to think so), such an affirmation wouldn‘t be really true, when talking about records. Previous three self-released Cdrs were soaking their sounds in a more of an experimental ambient waters, sometimes mixed with electronic nostalgia. Of course, formless surrounding structures and ragged slabs were also present, but not in a such dominant way, which is in „Klaida ir užuojauta“ tape.
I like the title of a release. Like a plough silhouette, depicted on the inner side of a cover, it tends to erode the soil of a psyche. Moral stratum, impact with whom can lead to some existential self-education. Mistake, perception of it, repentance, and finally compassion. Of course, maybe it‘s only my interpretation – moreover the first track, occupying the whole side A, is called actually „Compassion“. It evolves with hard, non-articulated sierras of sound, while slipping through anxious layers of drone, sometimes flavoured by harsher strands. Such an amorphous deformation somehow associates me with the waving trepanated skull on the tape‘s cover. The track goes for more than 24 minutes, but doesn‘t prolongs at any second. Atmosphere gradually fullfills space, which is pardoxically opened by the weight of sound. Sound layers manages avoid to stick together into a sound porridge, and this just adds quality to an experience. „Mistake“ on the B side creates tension with more abbrasive blast – a quite posh word ‚dronoise‘ could be used here. Whip of flanger-like sound erodes into faster, than on A side, mass. More emotion and a little bit higher frequences – but still controlled and used like a tool to create an impression. Seems to be like a wordless fact, that opens an „electric space“ in the last track, named simply „Three“. Some kind of a melancholic tones moves somewhere inside, the sound, still not losing it‘s weight, at the same time seems hovering like a thick fog. Again an ability not to stir several layers of sound, while keeping their features should be mentioned. Post-drone, huh?
Personally it‘s the best LYS‘s release up to date. Not too much drowning, but more forcing to stop and notice the layers of a moment. Not a colors, but shades. Well, trying to term those „weighty wordlessness“ tends to twaddle, so better to say, that this is solid and recommended release.
vilius.siaulys@gmail.com