" Šiandien jums pasakysiu tiesą: tai aš esu Baronas Miunchauzenas"
NAKTINIAI DRUGIAI NEMĄSTO
Nežinia kaip dykumon pateko mažas naktinis drugys. Nutūpė
ant dar šilto nuo saulės smėlio, sustingo. Jo sparnai buvo padengti keistu
baltai juodai pilku raštu.
Drugiai visuomet skrenda šviesos
link. Šviesa – tai tikslas ir pabaiga. Dykumoje
nebuvo šviesos. Tiktai naktis, smėlis, tyla, debesys. Drugys pradėjo mirti. Pamažėle.
Staiga vėjo gūsis atidengė Mėnulį.
Nepilną pusrutulį. Drugys pakilo ir šovė viršun. Regėjo šviesą ir apie nieką
negalvojo. Vis kilo. Aukščiau ir
aukščiau.
Jeigu pažiūrėtų žemyn, pamatytų, kad
rytuose už dykumos regėti miesto žiburiai, kad vakaruose liepsnoja miškas, kad
toje vietoje, iš kurios pakilo, kažkas rūko cigaretę. Tačiau jis nesidairė.
Matė šviesą.
Laikas bėgo, sparnai plazdėjo. Nuovargis
augo, o Mėnulis vis neartėjo. Nuolat
pūtė vėjas, debesys tai uždengdavo, tai vėl atverdavo įskilusį, švytintį diską.
Drugys kentė, regėjo šviesą. Sparnų judesiai tapo kančia, oras vis retėjo. Jis pasiekė vietą, kur kvėpuoti jau nebebuvo
kuo. Ten ir pritrūko jėgų. Suglaudė
sparnus.
Pradėjo bejėgiškai kristi. Po keletos akimirksnių sausas kūnelis užsidegė lyg meteoritas, po to užgęso.
Drugys tapo šviesa.
Tikslas ir pabaiga.
KARŠTO
ALIEJAUS TVANAS
Apsirengęs gulėjau ant suolo, kieti ožkos kailio šeriai badė man sprandą. Klausiausi garsų, sklindančių iš pilies kiemo.
Žirgų žvengimas, sandėlin talpinamų
ginklų žvangėjimas, žingsnių dundesys,
pilamo vandens pliuškenimas, tuomet – dainos, šūksniai, trumpas pjaunamo
avino bliovimas, iš rūsio traukiamų statinių bildėjimas, juokai, vėl dainos. Prieš
vidurnaktį viskas nurimo, deglo
skleidžiama šviesa nebevirpėjo ant mano kambario lubų.
Pakilau, užžiebiau žibintą, užšoviau
duris. Iš po palaidinės ištraukiau
pergamento ritinį ir išvyniojau jį ant akmeninio paviršiaus. Palinkau virš
pageltonavusio, apibrizgusio lapo, nusėto kraujo dėmėmis, drėgno nuo prakaito.
Su vargu įskaičiau ant jo įrašytus ženklus.
Prieš mane gulejo užkerėtas
žemėlapis. Jame buvo pavaizduotas visas pasaulis - nuo Akmeninių Šešėlių Miesto
iki Pietinių Pusiasalių, nuo Randuotojo Tarpeklio iki dykros anapus Raukšlėtųjų
Kalnų. Rašomosios plunksnos bei magiškojo rašalo pagalba galėjau keisti žemę,
paversti ją rojumi ar bent jau pabandyti tai padaryti.
Atsisėdau prie medinio stalo ir ėmiausi
darbo. Neišeidamas iš kambario kasiau kanalus ir keičiau upių vagas, drėkinau
dykumas ir sausinau pelkes, verčiau kalnus, iškėlinėjau ir nardinau salas,
stačiau uostus, miestus bei kaimus, jungiau juos keliais, uolingas aukštumas
verčiau derlingais laukais, ravėjau dykras. Su nerimu pagalvojau, jog žemėlapis
galėjo patekti ir į karaliaus rankas. Tuomet užtikrinai ištrintų savo kaimynus
ir užimtų jų žemes. Taptų visos žemės valdovu, žiauriu valdovu. Tačiau aš
sukursiu gražų ir klestintį kraštą.
Nupiešiau dar kelias linijas ir
nusprendžiau, jog darbas baigtas. Rytoj
ryte žmonės atsibus naujame, geresniame
pasaulyje. Vidurnaktis buvo jau senai praėjęs.
Pavargęs, tačiau patenkintas atsiguliau ant kailiais dengto patalo.
Užmigo.
Paryčiui stiprus vėjo gūsis atplėšė pravertą langą ir nuvertė ant marmurinio
stalo stovėjusį dar tebeliepsnojantį žibintą.
Iliustracijos - Tomasz Niewiadomski
Laisvas vertimas iš lenkų kalbos - P. V.