GRZEGORZ JANUSZ | Drugys ir aliejus



" Šiandien jums pasakysiu tiesą: tai aš esu Baronas Miunchauzenas"


NAKTINIAI DRUGIAI NEMĄSTO



Nežinia kaip dykumon pateko mažas naktinis drugys. Nutūpė ant dar šilto nuo saulės smėlio, sustingo. Jo sparnai buvo padengti keistu baltai juodai pilku raštu.
            Drugiai visuomet skrenda šviesos link. Šviesa – tai tikslas ir pabaiga. Dykumoje nebuvo šviesos. Tiktai naktis, smėlis, tyla, debesys. Drugys pradėjo mirti. Pamažėle.
            Staiga vėjo gūsis atidengė Mėnulį. Nepilną pusrutulį. Drugys pakilo ir šovė viršun. Regėjo šviesą ir apie nieką negalvojo. Vis kilo. Aukščiau ir aukščiau.
            Jeigu pažiūrėtų žemyn, pamatytų, kad rytuose už dykumos regėti miesto žiburiai, kad vakaruose liepsnoja miškas, kad toje vietoje, iš kurios pakilo, kažkas rūko cigaretę. Tačiau jis nesidairė. Matė šviesą.
            Laikas bėgo, sparnai plazdėjo. Nuovargis augo, o Mėnulis vis neartėjo.  Nuolat pūtė vėjas, debesys tai uždengdavo, tai vėl atverdavo įskilusį, švytintį diską. Drugys kentė, regėjo šviesą. Sparnų judesiai tapo kančia, oras vis retėjo. Jis pasiekė vietą, kur kvėpuoti jau nebebuvo kuo. Ten ir pritrūko jėgų. Suglaudė sparnus.
            Pradėjo bejėgiškai kristi. Po keletos akimirksnių sausas kūnelis užsidegė lyg meteoritas, po to užgęso.
            Drugys tapo šviesa.
            Tikslas ir pabaiga.


KARŠTO ALIEJAUS TVANAS



            Apsirengęs gulėjau ant suolo, kieti ožkos kailio šeriai badė man sprandą. Klausiausi garsų, sklindančių iš pilies kiemo. Žirgų žvengimas, sandėlin talpinamų ginklų žvangėjimas, žingsnių dundesys,  pilamo vandens pliuškenimas, tuomet – dainos, šūksniai, trumpas pjaunamo avino bliovimas, iš rūsio traukiamų statinių bildėjimas, juokai, vėl dainos. Prieš vidurnaktį viskas nurimo, deglo skleidžiama šviesa nebevirpėjo ant mano kambario lubų.
            Pakilau, užžiebiau žibintą, užšoviau duris.  Iš po palaidinės ištraukiau pergamento ritinį ir išvyniojau jį ant akmeninio paviršiaus. Palinkau virš pageltonavusio, apibrizgusio lapo, nusėto kraujo dėmėmis, drėgno nuo prakaito. Su vargu įskaičiau ant jo įrašytus ženklus.
            Prieš mane gulejo užkerėtas žemėlapis. Jame buvo pavaizduotas visas pasaulis - nuo Akmeninių Šešėlių Miesto iki Pietinių Pusiasalių, nuo Randuotojo Tarpeklio iki dykros anapus Raukšlėtųjų Kalnų. Rašomosios plunksnos bei magiškojo rašalo pagalba galėjau keisti žemę, paversti ją rojumi ar bent jau pabandyti tai padaryti.
            Atsisėdau prie medinio stalo ir ėmiausi darbo. Neišeidamas iš kambario kasiau kanalus ir keičiau upių vagas, drėkinau dykumas ir sausinau pelkes, verčiau kalnus, iškėlinėjau ir nardinau salas, stačiau uostus, miestus bei kaimus, jungiau juos keliais, uolingas aukštumas verčiau derlingais laukais, ravėjau dykras. Su nerimu pagalvojau, jog žemėlapis galėjo patekti ir į karaliaus rankas. Tuomet užtikrinai ištrintų savo kaimynus ir užimtų jų žemes. Taptų visos žemės valdovu, žiauriu valdovu. Tačiau aš sukursiu gražų ir klestintį kraštą.
            Nupiešiau dar kelias linijas ir nusprendžiau, jog darbas baigtas. Rytoj ryte žmonės atsibus  naujame, geresniame pasaulyje. Vidurnaktis buvo jau senai praėjęs. Pavargęs, tačiau patenkintas atsiguliau ant kailiais dengto patalo. 

Užmigo. Paryčiui stiprus vėjo gūsis atplėšė pravertą langą ir nuvertė ant marmurinio stalo stovėjusį dar tebeliepsnojantį žibintą.


Iliustracijos - Tomasz Niewiadomski
Laisvas vertimas iš lenkų kalbos - P. V.