Ir vėl, tik praslinkus ganėtinai ilgam laiko tarpui,
Siggnalas būbteli rašliavos. „Speigas“ vyko daugiau nei prieš savaitę – dalis
gal visai jį pamiršo. Tačiau negi muzika, jos poveikis bei to išprovokuotos
mintys yra tokios momentinės, trumpalaikės ? Aš taip nemanau.
Galima kontrargumentuoti, jog visa tai tėra mano nuomonė ir
bambekliška natūra – tikra tiesa,
neteigiu, jog mano textai pavyzdiniai, tačiau aš bent jau sugebu
nedaryti tiek daug gramatinių klaidų ir kažkiek gaudytis reikale, apie kurį
rašau.
Dabar gi - apie patį kontekstą, t.y. festivalį „Speigas“. Atvirai
kalbant, į pirmąją dieną ėjau su tam
tikru nusistatymu, iš anksto nusprendęs, kuriuos projektus bus galima vadinti
geriausiai pasirodžiusiais. Nelabai sveikintinas, bet, deja, pasitvirtinęs
požiūris. Vyksmo vieta suderėjo smagiai: pakankamai erdvės, norėdamas
pabendrauti nesunkiai gali rasti vietą kur tolėliau, neužknisdamas klausančiųjų
savo plepalais, etc. Garsas irgi fain, tik šioks toks minusas tame, jog netgi
būnant arčiau scenos, skambesys kisdavo pasitraukus vos metrą vienon ar kiton
pusėn. Įtarčiau, jog tai dėl ganėtinai keisto sprendimo garso kolonkes
pastatyti už stūksančių kolonų. Na, bet tai nebuvo didelė problema – niekas
netrukdė susirasti geriau skambančią vietą.
Pradėjo DANIL AKIMOV, svečias iš Karaliaučiaus/Kaliningrado.
Dėmesiui dar nenuvargus, esant visomis prasmėmis šviežiam, suėjo, sakykim, pusė
velnio. Jei būtų lipęs ant scenos vėliau, vertinimas kryptų labiau į neigiamą
pusę. Pasirodymas - emociškai šaltas ir su pretenzija į konceptualumą, jei
turėti omeny ir video. Pačių garsų negalima pavadinti visiškai neįdomiais ar
nuobodžiais, tačiau tai labiau panėšėjo į žaidimą savo pasigamintais (ar klystu/nušneku?)
aparatais. Rankenėlių suktelėjimo eksperimentai, įvilkti į ploną ambient rūbą.
Taip oficialokai. Gerai, kad ne per ilgai
WOUTER JASPERS su VJ STENCIL. Kartais bandau save keliskart perklausti, gal
tam tikrame pasirodyme įžvelgti kažką patinkančio trukdo ne kas kita, kaip
išankstinis nusistatymas? Gal reikėtų pažiūrėti į tai kokiu nors kitu kampu?
Tačiau dažniausiai (visada?) tai nieko nekeičia ir tenka konstatuoti paprastai
– muzika arba veikia, arba ne. Sako, Wouter geras pašnekovas; sako, jo vestas
workshopas buvo tikrai šaunus. Na ir puiku, rimtai. Tačiau muzikos šie faktai,
deja, negelbėjo. Pritemptai intelektualus konceptas ir beveidis gaudesys, tik
katalogizavimo dėlei (pa)vadintinas drone/ambient. Jei teisingai supratau,
video projekcijos buvo gaminamos analoginių signalų pagalba. Kaip? Nežinau,
tačiau jos - nors ir ne per daug - buvo bent kažkiek įdomesnės už patį garsą. Žodžiu,
labai retai kada užtenka kažkokios įmantresnės garso kilmės ar specifinių būdų
jam išgauti, kad muzika savaime taptų gera.
SALA. Pastaruoju metu susicukravo vaizdas, jog šis daugiametis
Utenos psichostalkerių projektas susitelkęs ties field-recordingais. Pirmoji
pasirodymo pusė pernelyg neprieštaravo tokiai nuostatai – vandens garsai
maišėsi su neartikuliuotais droniniais
vėjais bei krebžtelėjimais pakaušyje. Jeigu atvirai - man visąlaik būna sunku
išlaikyti dėmesį tokiems garsams koncerto metu. Todėl pirmoji dalis praslinko
bemaž nepastebimai, kad ir keliskart bandant užsikabinti. O užsikabinti teko
suvibravus antrąjai, kuomet garsas peraugo į masyvų drone/doom post-rokiniais
atspalviais.
Lėtas ritmas ir aide paskendę gitariniai masyvai. Sakytum,
nieko naujo, schema kaip ir girdėta, tačiau svarbiausia, jog tai veikė. Gal
protui pirmieji du pasirodymai buvo pernelyg intelektualūs, hehe. Pabaigop
švirkštelėjęs dirbtinis sniegas nemenkai prisidėjo prie esamos realybės kismo,
priversdamas ištarti: „labai gražu“. Momentas, kada pagaliau pajutau upės
tėkmę.
Dabar rašydamas vos nepraleidau SOVIJAUS. Man išties yra
daug artimesnis širdžiai ankstesnis šio Mūniaus projekto garsynas, girdėtinas
senose kasetėse bei Dark Fire Dancing rinkiniuose. Dabar gi tai nueina į kaži
kokį... (vėl panaudosiu šį žodį) angažuotumą.
Arba mūsų audio keliai visiškai nebesudera. Gerai žinau SOVIJAUS autoriaus
nepaneigiamą dermę su Gelme, tačiau atrodo, jog visiškai ne(be)suprantu pasirinktos
kalbos. Ekspresyvesniuose momentuose krusteldavo kaži koks jausmas, tačiau
bendras įspūdis – išplaukęs tarsi plunksniniai debesys. Beje, sukosi labai
neprastas video.
GIRNŲ GIESMĖS. Kaip sau ir sakiau – stipriausias vakaro
projektas. Master class, palyginus beveik su visais,
pasirodžiusiais pirmojoje Speigo dalyje. Muzikos poveikis ateina pirmiau negu
spėjama užduoti kokį nors vertinamąjį klausimą. Atsiveria iškart. Ir nebereikia,
apgaudinėjant save, ieškoti „kitokių
požiūrio kampų“. Atsimenu, kažkuriam
koncerte irgi stovėjom, klausėm atlikėjo, stumdančio drone garsynus. Tuomet
truputį sunerimau - gal jau visai
atbukau? Rodos, dominuoja formalistiniai tokios muzikos bruožai,
gaudesiai, virpesiai, etc., tačiau viskas slysta paviršiumi, nesukeliant jokio
vidinio atgarsio. Houston, we have a problem... O tada scenon užsilipo GG ir situacija suspindo
savo paprastumu – kai kurie groja tiesiog geriau
už kitus. Tas pats galioja ir šiuo atveju. Liukas atvėrė šliuzus (hehe), iš už
kurių išgarmėjo plati, erdviška saldžiarūgščio drone srovė su besisukančiais
gaivalingais verpetais. Griežimas savadarbiu instrumentu pridėjo to ambientiniuose
koncertuose trūkstamo sceninio veiksmo (kas šiaip suprantama - nepradėsi gi
šokti). Na, ir pats pasirodymas buvo idealus laiko atžvilgiu. Bravūriškiausiu dalyku
reikia pavadinti tuo metu rodytas vizualizacijas. Keletą sekundžių sutrikęs
mąsčiau, negi Liukui atsivėrė kažkokie man nesuvokiami kanalai, jog rodo tokias
lazerines keistenybes. Vėliau paaiškėjo, kad tai tiesiog nesuplanuota
saviveikla. Verčia šyptelti, bet, Arma: negi, būdamas organizatoriumi ir
regėdamas, kas vyxta, negalėjai prieiti ir pasakyti, jog to nereikia?
JIKKU55. Mdas... O
maniau, bus bent jau visai nieko... Kas čia, komedija, bajeris? Ta „raganos“
kepurė, tas teatrališkas (kaip ir pasirodymas) plakimas.. Suprasčiau, jeigu tai būtų daroma su ironija
ar panašiai – deja, čia turėjo būti „rimta“. Nematau prasmės vargintis, bandant
svarstyti, ką atlikėjai tuo norėjo pasakyti. Manyčiau, jie ir patys nežino. Sakytum, kita kultūra, kitoks suvokimas,
tačiau taip teigti būtų galima, jeigu neįtartum, kiek yra tikrai galingų
muzikantų iš Japonijos. Kvėpuoti arba tęsti balses į mikrofoną, užmetus delay
efektą jau yra zajabys ir kažkas išskirtinio? Nemanau. Ir išties nustebau, jog
Armai JIKKU55 buvo „kažkas tokio“. Hm ir dar kartą hm. Na, bent jau stebėti
buvo įdomiau, negu statiškus pirmuosius atlikėjus, tačiau tai neįtakojo sprendimo
traukti namop, pasirodymui nepasibaigus.
Tralivali, štai ir antroji diena.
Pasibovyjęs alučiu, pirdolinu Kablin.
POGROM dažnai groja pirmasis.
Tariuosi tame įžvelgiąs tikslingumą – drėbtelt masę dirgiklių ir tokiu būdu
arba nuteikti likusiam vakarui, arba išmušti iš vėžių, nelaukiant nusiteikimo. Šio
projekto atveju mane visad įdomiai nuteikia scenos galia. Ji sugeba pažįstamą
žmogų paversti kažkuo kitu. Skamba banalokai, tačiau tas virsmas yra viena
priežasčių, kodėl Pogrom įdomu stebėti koncerte. Šįkart transformacijai padeda
bjaurios kiaulės kaukė. Su tokia bet kuriam žmogui esant šalimais, būtų
nejauku, o čia dar purvinas lo-fi electronics/noise bei paauglėjantį
lytiškumą eksponuojantis video. Sudedamosios
dalys žinomos, svarbu kaip tai suveiks. Suveikia neprastai, ypač žemų dažnių
grumėjimas. Ai, minėta, jog vokalas buvo per tyliai ar kažką. Tiesa jog vienu
momentu technika užstabdė ir mikrofono
signalas buvo dingęs, tačiau visumoje toks minorinis dalykas negali įtakoti vertinimo. Ten, kur stovėjau,
su vokalo kiekiu viskas buvo o.k.
Žo, ganėtinai ramus, lyginant su kitais, POGROM pasirodymas. Dar, sakyčiau, galėjo būti truputį trumpėlesnis, tačiau ir šis
neprailgo. Toks savo lygyje.
JAAKKO VANHALA – jau regėtas
Speige, tik tuomkart kaip dabar jau nebeveiksnaus apeiginio ambient projektas ZOÄT-AON.
Įdomu, kas įtakojo nutraukti psichodelinius šamanistinius klaidžiojimus ir,
pasivadinus savo vardu bei pavarde, imtis harsh noise. O šiojo dozė buvo
neilga, tačiau konkreti. Ganėtinai smulkiai sukapotų garsų pliūpsnis,
trūkčiojantys feedbackai ir skanios energijos žiežirbos. Pernelyg neprikimšta
garsų erdvė, vietomis netgi šmėkštelintys tolimi musique concrete šešėliai... Toks cut-upinis harshnoise. Pats Jaakko
pasirodė su smagia ekspresija, kas yra liuks. Ką čia daugiau
bepripilstysi...
OORCHACH – na, nedeklamuosiu savo
garsinių receptų, pasakysiu tiek, jog
pasirodymas didžiąja dalimi gavosi toks, koks ir planuotas. Maži nukrypimai, be
abejo, buvo – tačiau tai juk ir yra koncerto žavesys, kai situacija kinta esamuoju
momentu. Žiūrėdamas video, įsitikinau, jog vokalo/balso kiekis pilnai atitiko
užmanymą (buvo kažkokių „pastebėjimų“ ta tema). Anas nebent pabaigop galėjo
būti garsėlesnis. Ir čia jau užtex.
MAAAA - zajabys! Štai tokį harsh
noise aš vadinu įdomiu. Nenuobodus klausyti ilgesnį laiką, su įtampos pakilimais
bei nusileidimais, kintančia dinamika beigi netikėtais posūkiais. Už budelio (ar
ko ten tokio?) kaukę taipogi pliusas. Pradėjęs nuo ramių reverbuose paskendusių
krebždesių, įjungė feedbackų nėriniais papuoštą geležies mašiną, su kurios kuriamu
chaosu šauniai suderėjo šviesų bakchanalijos. Koks bebūtų po išoriniais
sluoksniais paslėptas message, man šis garsas suaktyvino gyvybines jėgas –
tarsi po pirties apsilietum šalto vandens kibiru. Išmanymas, kaip reikia daryti
kokybišką ir stiprų harshą. Asmeniškai – vakaro highlightas.
GRUNT. M.Aspa interviu sakė
besitikįs, jog žmonės jo koncertuosna
ateina visų pirma dėl garso experimentų. Je, Grunt garsynas yra platesnis, negu
standartinės power electronics/noise grupės, su ryškiu pokrypių į atmosferiką,
kurią stengiamąsi kurti įvairesniais būdais. Pati dinamika neskubri – tai ypač
jautėsi po prieš tai nuskambėjusios greitaeigės Maaaa atakos. Kadangi nesu
humiliation video mėgėjas, veiksmas ant scenos domino labiau. Cha, manau
daugeliui įstrigo mikrofono + garso skleidėjo vaidmenyje esanti spyruoklė ar
koks ten velnias. Paprasti sprendimai, duodantys įdomią išeigą. Problema tame, jog alus
pradėjo bukinti suvokimo kampus, todėl ir garso percepcija pasidarė kaži
kokia.. aptaki.
Štia, išraičiau žodelyčių. Apibendrinant,
reikėtų konstatuoti, jog organizacine prasme 4-asis Speigas visa galva lenkia
prieš metus vykusį, su kuo turėtų sutikti daugelis. Bandymai inkorporuoti
įvairesnės muzikos stilius į festivalio kontekstą yra išties sveikintini,
tačiau tai derėtų daryti ypač atsargiai. Vienu metu kontrastai gali suteikti
papildomo žavesio, kitu gi – nusmukdyti bendrą vaizdą keliom dešimtim laipsnių.
Ne man aiškinti apie grupių atrinkimo į
dalyvių gretas kriterijus, tačiau šie
galėtų būti, na, nesinorėtų sakyti: „griežtesni“, (juk viskas remiasi į
organizatorių skonį, kuris ne visada sutampa su manuoju), tačiau bent jau
kažkokie toliaregiškesni. Ta prasme,
nei grupės egzotiška kilmė, nei atlikėjo skelbimąsis puslapyje, koks jis
įmantrus, negarantuoja kokybiško pasirodymo – greičiau atvirkščiai. Manau,
supratot, kur lenkiu :) Jau geriau 3 įdomios grupės per vakarą, negu 6
vidutiniškos. Suprantu, po „festivalio“ sąvoka slepiasi nuoroda į didesnius
koncertus. Tačiau didelis dalykas nebūtinai siejasi su kiekiu. O šiaip -
pasikartosiu – bemaž ideali organizacija, sutikti žmonės ir įdomi antroji diena
verčia atmintyje ties „Speigo 4“ grafa iškeverzoti kreivą pliusą. Olė.