Pagaliau aptikau internete,
kaip tiksliai rašosi žodis, besisukęs galvoje pusę dienos. "Yuyurungul". Australiškosios
Yindini tautelės tarme tai reiškia garsą, kurį skleidžia gyvatė, šliauždama per
žolę. Sudėtinga kasdieniškomis sąvokomis
paaiškinti ryšį su šiuo tekstu, tačiau šis atsirangė būtent tada, kada pagaliau
apsispręsta brūkštelti apie ranginį. Haha – “ranginį”! Užskaitau šitą mistype.
Reiškias, The Machine Started
To Flow Into A Vein Anykščiuose rengiamas jau penktą kartą. Žinant aplinkybes, kontextą ir visas kitas
realijas, reikia tik pagirti Moontrix organizaciją išlaikant tęstinumą. Šis kartas žmonių atžvilgiu nebuvo pernelyg
sėkmingas, tačiau norėčiau tikėti, jog tai nenutrauks gijos, nes…
… Nes jau tampa jaukia tradicija rudenį šiltai įsitaisyti Anykščių
kultūros centro salėje ir prieblandoje pavirsti garsų (na, ir ne tik) absorbentu.
Faktas, jog tai vyksta periferijoje, prideda savotiško paslaptingumo, kurį dar
pagilina tokiu metų laiku lauke vyraujanti prieblanda. Didžioji dalis pažįstamų veidų, dar smagiau,
jog yra ir nepažįstamų.
Šauni pertrauka, bazaras ir pasaulis.
THIGHPAUSANDRA’S KENNEL CLUB.
Čia dominuoja formos ir jų kitimai.
Estetiškai šios muzikos impactą sau
įvardyčiau kaip siūlymą mėgautis būtent šiais kismais. Struktūra - labiau stripped down (nu gal blet užtex jau čia angliškai varyt), garsynas –
ganėtinai spalvotas. Skambesį galima
pabandyti įvardinti eksperimentine elektronik, kaip plačiai tai besusivoktų. Betgi
pats garsas iššaukia asociacijas būtent su ta elektronika per se. O eksperimentinė dėl to, jog
struktūros čia gana greitai kinta,
nevengdamos kontrastų, peršokdamas iš vienos plotmės į kitą ir taip
toliau. Jei kam taip tinka, pavadinkime tai “kintamoji elektronika”. Klausyti visai įdomu, vis dėlto alchemiją
tegaliu nujausti tik procesuose, o ne turinyje. Toks pernelyg neišsišokantis,
bet neprailgęs pasirodymas, kurį vertinti norisi mechaniškai dėl to, jog jis pats toks man ir pasirodė.
OBŠRR. Hm. Draugai yra
draugai, bet sakyti reikia sakyti. Po ilgo laiko tarpo
turbūt vienas mažiausiai mane įkvėpusių
projekto pasirodymų. Labai gali būti,
jog prie to prisidėjo faktas, kad šią programą esu girdėjęs jau ne kartą ir ji yra skambėjusi geriau. Be to, vyravo ganėtinai
sausas/plokščias garsas, palyginus su abiem prieš tai grojusiais projektais. Na,
ir vokalo neišraiškingumas. Mano sąmonei trūko gilesnių bruožų, kuriuos pajusdavau
kitu metu ir kitose vietose grojant Obšrr - tuomet bosas būdavo tikresnis, klavišai -
erdvesni o struktūra - gaivališkesnė. Aišku, nereikia pamiršti dar ir to, jog
groti ritmiškesnę muziką sėdinčiai auditorijai yra taipogi tam tikras iššūkis.
Žodžiu, manau, sekantis OBŠRR live
bus įtaigesnis ir publikos akutės spoksos stovėdamos and kojyčių.
SKELDOS. Garsas iškart praplatėja. Ilgesingos natos, tampančios
projekto skiriamuoju bruožu, užpildo
salę ir antrąkart tą vakarą pasijuntu vėl maloniai grimztantis į muzikinį
opiumą. Iš esmės Skeldos nesugroja kažko naujo – viskas, kaip aš daugmaž ir
įpratęs girdėti. Konkretesnis vokalas prideda žodinės poezijos, armonikėlė tai
papildo sąžininga melancholija. Didesnių
garsinių revoliucijų nepastebiu, bet tai, ką girdžiu, mane plukdo, ir tai man
patinka. Vis miniu akvarelę ir ją minėsiu – Skeldų muzika yra lyg
lėtai tekantis dažas mediniu paviršiumi. Mielai melancholiška, asmeniška, bet dėl viduje glūdinčių universalumų taipogi ir artima.
Gamta.
THIGHPAULSANDRA. Vagi nagi.
Vienas iš COIL, tai čia jau faktas sako kažką. Bet faktas ir lieka faktu, ne
daugiau. Ant scenos visas ansamblis - be
pačio misterio dar du raudonom užuolaidom apsirėdę gitaristas ir bosistas (jei neklystu)
ir būgnininkas. Iš pradžių jausmas
panašus, kaip ir per Thighpaulsandra’s Kernel Club. Akcentas – struktūra bei
josios virsmai. Kurį laiką galima tai sekti ir bandyti sau iš to ištraukti kokį
nors estetinį pasitenkinimą. Tačiau po nepilno pusvalandžio atleidžiu vidines
vadžias ir atsisuku į klausimą – “ does it makes sense” ? (vėl jis angliškai
pradeda). Tie du gitaristai ant scenos
atrodo kaip be vietos, būgnininkas paima
mikrofoną ir suokia, gabalai nueina į tuštokas improvizacijas. Galima bandyti
spėti tai kaip idėją destruktūrizuoti grupės/atlikėjo sąvoką. Tačiau be to
nieko daugiau neaptinku. Nejuntu – tarp manęs ir šitos muzikos kažkokia abuojo siena . Tikrai jau nežinau kada bebuvo taip, jog koncerto metu
išeičiau iš salės. Ir dar – man atrodo, kad patyręs muzikantas turėtų jausti,
kada yra gerai, o kada jau tiesiog per daug/per ilgai. Dabar mąstau – būnant COIL 5 asmenų grupe, - pentagrama, kaip sakė J.Balance - tai veikė, o išardžius šią schemą į atskiras
dalis, kai kurios jų, rodos, prarado galią…
Gaila tokia nata pabaigti
koncerto aprašymą. Todėl siūlau dėmesį kreipti ir į teigiamus dalykus.
Nesinorėtų, kad šis vienas prastesnių atvykusiųjų pasirodymų apspręstų
tolimesnį MachineVein likimą. Kadangi važiavimas į Anykščius, kaip pradžioj ir sakiau,
tampa jaukia “kriptotradicija”. Kitokybės pareiškimu
kitokiame geografiniame taške, dėl ko prieš Moontrix kooperatyvą tik nukeliu skrybėlę
(kurios neturiu, bet tai esmės nekeičia) ir linkiu.. sėkmės ateityje!
Vy vil myt agen?
Nuotraukos: FotoNuotekos