Bemaž kaskart, skaitant šio relyzo pavadinimą ar atgaminant mintis apie jį, žodis “Earth” pavirsta į “Heart”. Stipriai tikėtina, jog viduryje figūruojantis “oh” dalyvauja šiame procese, tokiu būdu sukeldamas melancholiškai dūsaujančios žemės vaizdinį. Ką gi, tam tikras poetinis matmuo, kuris LYS atveju praplečia muzikos estetikos diapazoną. Po kažkada tikriausiai tik pažįstamiems išdalyto, irgi tokiu pačiu būdu pagaminto pirmojo Cdr su Mėnuliu ant viršelio tai yra antrasis realus projekto leidinys. (Neskaitant ŠMC kompiliacijos “Untypical” – joje LYS reprezentuojantis kūrinys “Miražas” aptinkamas ir čia). Architektūriškai dailiai (haha, o kaipgi kitaip?) sulankstytas-suklijuotas viršelis su “kišenėje” tupinčiu juodu CDr, apglėbtu kreidiniu popierium su minimalia (o tiek jos čia užtenka) informacija.
Jeigu šiaip visame viršelyje dominuojančios šakos, (kokios konkrečios jos bebūtų) apeliuoja į abstraktesnius dalykus, tai viduje besislepiantis ovale įrėmintas griuvėsių vaizdinys prideda nostalgiškos gelmės ir man apipavidalinime yra mieliausias momentas. Dabar garsai. Bendrai paėmus, galėčiau sakyti, jog juose atsirado savotiško “švelnaus abrazyvumo”, keliančio asociacijas su kaži kuo organišku – tokiu būdu, muzika atrodo labiau … natūrali. Be abejo, tai vertinu kuo teigiamiausiai. Tuo pačiu aiškiau juntamas emocionalumas. Nesakau, kad šis čia trykšta ryškiaspalviais fontanais – turiu omeny, jog atitolta, kaip man atrodo, nuo ankstesnio susivaržymo tramdyti pro idėjinę drone/ambient sieną prasiveržiančias emocines natas. Tai šio įrašo atveju galima suprasti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Esmė išsitenka tame pačiame droniniame gaudesyje, pagilintame ambientiniu plaukimu, kurio tėkmė konkrečiai užkabina ir velka su savimi jau pirmame kūrinyje “Aggro” (jei ne dvi “g”, išvengčiau įkyrių sąsajų su šokių muzikos stiliumi “aggrotech”:), aukščiausiuose savo momentuose primenančia atmosferą iš LUSTMORD “Dog Star Descends”. Labai gerai prasidedantis įrašas, galėjęs būti trumpesniu, atsisakant kai kurių gabalų, bendru garsynu tarsi ir telpančių į garsinę paletę, tačiau konstravimu beigi pateiktimi linkstančių į grynesnio experimento pusę. Todėl, manydamasis suvokiąs sekančių poros kūrinių mintį ir pateikimą, būčiau linkęs juos siūlyti atidėti – gal specialiai jiems pritaikytam kontekstui, ar kokį biesą, kadangi čia jie ištraukia iš tų kosminių užuominų ir grąžina į schemas (nors pastarosios kai kuriose vietose šiiiiek tiiiiiek primena tokį projektą kaip RAPOON). Tačiau “Anem” (anemiškas?) – monolitas su tyliomis ilgesio kruopelėmis - vėl grįžta į pirmojo kūrinio emocinę aibę ir ją papildo savo svoriu, tikru “miglos gabalu”, slegiančiu visa savo rytinės rasos drėgme ir dėl to absoliučiai įtikinančiu. Tolesnė įrašo linija tai išnyksta, tai vėl išnyra iš tyvuliuojančių ambient debesų, tai ten, tai šen minkštomis sienomis stoja rūko gabalai – nežinau, toks apibūdinimas man labiausiai atrodo tinkantis LYS muzikai. “Selveiga” – jei tai būtų koks rock albumas, matyt, šis gabaliecas atliktų baladės vaidmenį, arba čia tik man tai siejasi su moterišku vardu. Taip beklaidžiodami monumentaliuose ūkuose išvystame “Miražą”, jau minėtą kūrinį, plūduriavusį irgi minėtoje kompiliacijoje, tik čia jam vieta tinkama daug labiau. Įdomus dalykas – ar dėl pavadinimo, ar dėl atmosferos jo garsai sukelia vizijas, panašias į tas, kurias patiria keistuolis Kasparas Hauzeris Wernerio Herzogo filme Jeder für sich und Gott gegen alle (1974) („Visi už save ir Dievas prieš visus“), kuomet nesufokusuotoame plevenančio oro vaizde klajokliai lėtai keliauja per dykumą. Faktas, jog pastarąjį filmą pamačiau ne ko kito, kaip projekto LYS autoriaus, dėka, viską paverčia elementaria logika, tačiau tuo pačiu tampa dar smagiau. Šis lėtumas, sumišęs su didumu ir pamažu besiplečiančiomis erdvėmis, pražysta visa savo galia paskutiniame kūrinyje, pavadintame „Soil“ - savotiška konkliuzija, didžioji coda, galima sakyti, relyzo epas. Šį kūrinį laikyčiau vienu stipriausių visame įraše, išlaikiusiu „rūko sienų“ neatremiamumą, tačiau leidusiu sau saikingai prisirpti poetiškais toliais.
Jeigu šiaip visame viršelyje dominuojančios šakos, (kokios konkrečios jos bebūtų) apeliuoja į abstraktesnius dalykus, tai viduje besislepiantis ovale įrėmintas griuvėsių vaizdinys prideda nostalgiškos gelmės ir man apipavidalinime yra mieliausias momentas. Dabar garsai. Bendrai paėmus, galėčiau sakyti, jog juose atsirado savotiško “švelnaus abrazyvumo”, keliančio asociacijas su kaži kuo organišku – tokiu būdu, muzika atrodo labiau … natūrali. Be abejo, tai vertinu kuo teigiamiausiai. Tuo pačiu aiškiau juntamas emocionalumas. Nesakau, kad šis čia trykšta ryškiaspalviais fontanais – turiu omeny, jog atitolta, kaip man atrodo, nuo ankstesnio susivaržymo tramdyti pro idėjinę drone/ambient sieną prasiveržiančias emocines natas. Tai šio įrašo atveju galima suprasti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Esmė išsitenka tame pačiame droniniame gaudesyje, pagilintame ambientiniu plaukimu, kurio tėkmė konkrečiai užkabina ir velka su savimi jau pirmame kūrinyje “Aggro” (jei ne dvi “g”, išvengčiau įkyrių sąsajų su šokių muzikos stiliumi “aggrotech”:), aukščiausiuose savo momentuose primenančia atmosferą iš LUSTMORD “Dog Star Descends”. Labai gerai prasidedantis įrašas, galėjęs būti trumpesniu, atsisakant kai kurių gabalų, bendru garsynu tarsi ir telpančių į garsinę paletę, tačiau konstravimu beigi pateiktimi linkstančių į grynesnio experimento pusę. Todėl, manydamasis suvokiąs sekančių poros kūrinių mintį ir pateikimą, būčiau linkęs juos siūlyti atidėti – gal specialiai jiems pritaikytam kontekstui, ar kokį biesą, kadangi čia jie ištraukia iš tų kosminių užuominų ir grąžina į schemas (nors pastarosios kai kuriose vietose šiiiiek tiiiiiek primena tokį projektą kaip RAPOON). Tačiau “Anem” (anemiškas?) – monolitas su tyliomis ilgesio kruopelėmis - vėl grįžta į pirmojo kūrinio emocinę aibę ir ją papildo savo svoriu, tikru “miglos gabalu”, slegiančiu visa savo rytinės rasos drėgme ir dėl to absoliučiai įtikinančiu. Tolesnė įrašo linija tai išnyksta, tai vėl išnyra iš tyvuliuojančių ambient debesų, tai ten, tai šen minkštomis sienomis stoja rūko gabalai – nežinau, toks apibūdinimas man labiausiai atrodo tinkantis LYS muzikai. “Selveiga” – jei tai būtų koks rock albumas, matyt, šis gabaliecas atliktų baladės vaidmenį, arba čia tik man tai siejasi su moterišku vardu. Taip beklaidžiodami monumentaliuose ūkuose išvystame “Miražą”, jau minėtą kūrinį, plūduriavusį irgi minėtoje kompiliacijoje, tik čia jam vieta tinkama daug labiau. Įdomus dalykas – ar dėl pavadinimo, ar dėl atmosferos jo garsai sukelia vizijas, panašias į tas, kurias patiria keistuolis Kasparas Hauzeris Wernerio Herzogo filme Jeder für sich und Gott gegen alle (1974) („Visi už save ir Dievas prieš visus“), kuomet nesufokusuotoame plevenančio oro vaizde klajokliai lėtai keliauja per dykumą. Faktas, jog pastarąjį filmą pamačiau ne ko kito, kaip projekto LYS autoriaus, dėka, viską paverčia elementaria logika, tačiau tuo pačiu tampa dar smagiau. Šis lėtumas, sumišęs su didumu ir pamažu besiplečiančiomis erdvėmis, pražysta visa savo galia paskutiniame kūrinyje, pavadintame „Soil“ - savotiška konkliuzija, didžioji coda, galima sakyti, relyzo epas. Šį kūrinį laikyčiau vienu stipriausių visame įraše, išlaikiusiu „rūko sienų“ neatremiamumą, tačiau leidusiu sau saikingai prisirpti poetiškais toliais.
Reziumuodamas nežinau kaip čia reziumuoti, tik pasikartoti, jog, mano nuomone, būdamas trumpesniu (dabar gi total time yra 66:50), „...Earth oh Soil...“ taptų stipresniu. Aišku, galima mąstyti, jog tai yra ambient pakraipos albumas, kuriam laiko kriterijai turėtų būti taikomi kiek kitokie, tačiau reikėtų nepamiršti, jog gabalų svoriai (cheche) taipogi gali skirtis. Labiausiai manyje kažką palietę kūriniai verti to ir daugiau, todėl kaip koks nupirdęs muzikologėlis leisiu sau pareikšti, kad tikėsiuos ir tolesnių LYS garsinių exploringų šia kryptimi.
kontakt: Vilius.siaulys@gmail.com
platina ir: arma.lt