WILLIAM S. BURROUGHS | KATĖ VIDUJE
1985 – ų, gegužės 4-a. Kraunuosi daiktus trumpai kelionei į Niujorką, aptarti knygos apie kates su Brajanu*. Svetainėje, kur laikomi kačiukai, Kaliko Džeinė maitina juodą mažylį. Paimu kelioninį lagaminą. Jis atrodo sunkus. Pažiūriu į vidų. Ten dar keturi jos katinėliai.
„Pasirūpink mano mažyliais. Pasiimk drauge, kur bekeliautum.“
*- greičiausiai Brajanas Gaisinas (Brion Gysin) - dailininkas ir rašytojas, ilgametis V. S. Barouzo draugas intelektinėse avantiūrose. Vert. past.
Renkuosi kačių maistą gyvūnų parduotuvėje Dillon’s prekybos centre ir sutinku seną moterį. Regis, jos katės nevalgo jokio maisto su žuvimi. Sakau jai, kad maniems patinka būtent toks [maistas]. Jie labiau mėgsta „Lašišos pietus“ arba „Žuvies vakarienę“.
- Ką gi, - ji sako, - jie tikrai geručiai.
Ką ji padarytų savo bičiuliams, jei nebūtų Dillon’s ir gyvūnų parduotuvės? O ką aš? Paprasčiausiai neištverčiau matydamas savo katinėlius alkanus.
Mąstant apie ankstyvą paauglystę, nuolat grįžta pojūtis, kad prie krūtinės glaudžiu kažkokį gyvūną. Jis gan mažas, maždaug katės dydžio. Ne žmogutis, bet ir ne gyvūnas. Ne visai taip. Jis - pusiau gyvūnas, pusiau kažkas kitas. Prisimenu įvykį namie Kainos gatvėje. Man dvylika arba trylika. Svarstau, kas tai... Voverė?.. Ne. Neįžiūriu jo. Nežinau, ko jam reikia. Žinau, kad jis manimi visiškai pasitiki.
Žymiai vėliau sužinojau, kad esu Saugotojas, privalau sukurti ir išauginti sutvėrimą, kuris būtų katė, žmogus ir dar kažkas neįsivaizduojamas - toks galėtų gimti iš sąjungos, kokios nebuvo jau daug amžių.
Per paskutinius kelis metus tapau didelis kačių mylėtojas, ir dabar tą sutvėrimą nesunkiai atpažįstu, tai - katės dvasia, draugas. Jis tikrai turi katės ir kitų gyvūnų bruožų: skraidančios lapės, galago, sklandančio lemūro milžiniškomis geltonomis akimis, kuris gyvena medžiuose, o ant žemės yra bejėgis, riestauodegio lemūro, lemūro – pelės, sabalo, meškėno, audinės, ūdros, skunko, smėlinės lapės.
Prieš penkiolika metų sapnavau, kad su valu ir kabliuku sugavau baltą katiną. Kažkodėl ruošiausi tą sutvėrimą nurašyti ir išmesti, bet jis trynėsi į mane gailiai miaukdamas.
Po to, kai priglaudžiau Ruskį, sapnai su katėmis būna ryškūs ir dažni. Neretai sapnuoju, kad Ruskis užšoka ant lovos. Žinoma, taip kartais ir atsitinka, tačiau Flečas yra nuolatinis svečias - jis užšoka ant lovos, glaustosi ir murkia taip garsiai, kad negaliu miegoti.
Mirusiųjų Žemė... Verdančių srutų dvokas, akmens anglių dujos ir deganti plastmasė... Naftos dėmės... Linksmieji kalneliai ir apžvalgos ratai, apaugę vešliomis piktžolėmis bei vijokliais. Nerandu Ruskio. Šaukiu jį vardu... Ruski! Ruski! Ruski!
Didelis liūdesys ir bloga nuojauta.
„Nereikėjo jo čia atvesti!“
Pabundu, veidu žliaugia ašaros.
Vakar naktį sapnavau katę labai ilgu kaklu ir blyškiu peršviečiamu kūnu, panašiu į embriono. Apkabinu ją. Nežinau, nei ko jai reikia, nei kaip duoti tai, ko reikia. Dar vienas sapnas prieš daugelį metų, Vaikas, kurio akys ant stiebelių. Jis labai mažas, bet gali vaikščioti ir šnekėti. „Nenori manęs?“. Vėlgi nežinau, kaip pasirūpinti vaiku. Bet aš pasišventęs jį saugoti ir maitinti bet kokia kaina! Saugotojas privalo globoti hibridus ir mutantus, kol jie pažeidžiami kūdikiai.
Faktai rodo, kad kates pirmiausiai prijaukinto Egipte. Egiptiečiai kaupė javus, kurie pritraukė graužikus. Šie savo ruožtu – kates. (Nėra įrodymų, kad taip buvo pas majus. Nors jų regione veisėsi keletas laukinių kačių rūšių.) Nemanau, kad čia tikslūs duomenys. Tai tikrai tik pusė tiesos. Katės iš pradžių nepeliavo. Graužikų populiaciją geriausiai kontroliuoja žebenkštys, gyvatės ir šunys. Aš teigiu, kad katės atsirado kaip psichiniai bičiuliai, draugai ir jų funkcija niekada nesikeitė.
Šunys buvo saugotojai nuo pat pradžių. Tokia jų pagrindinė funkcija ir nūdienos fermose bei kaimuose. Jie, kaip medžiotojai ir sargai, praneša apie atvykstančius. Todėl šunys ir nekenčia kačių.
„Tik pažiūrėkite, kokias paslaugas teikiame. O katės tik šlaistosi ir murkia. Argi jos geros žiurkiautojos? Kniauklei reikia pusvalandžio nudėti pelę. Jos tik murkia ir atitraukia šeimininko dėmesį nuo manęs, sąžiningo šūdėdžio. Blogiausia, kad katės neskiria blogo nuo gero.“
Katė nesiūlo paslaugų. Ji atiduoda save. Aišku, nori globos ir pastogės. Už dyka meilės nenusipirksi. Kaip ir visi tyri sutvėrimai, katės praktiškos. Kad suvoktum senovinį klausimą, užduok jį šiandien. Susitikęs su Ruskiu ir virtęs kačių mylėtoju, atkūriau ryšį tarp pirmųjų naminių kačių ir jų globėjų žmonių.
Pamąstykite, kiek daug yra laukinių kačių, daugelis jų - naminės katės dydžio, kitos žymiai didesnės ar mažesnės - suaugę gyvūnai būna nedidesni už trijų mėnesių kačiuką. Daugelio tų kniauklių neprijaukinsi jokio amžiaus – tokios nuožmios ir laukinės jų mažos katiniškos dvasios.
Bet kantriai, su pasišventimu kryžminant... Kilogramo beplaukės katės greitos kaip žebenkštys, neįtikėtinai švelnios, ilgomis plonomis kojomis, adatos aštrumo dantimis, didelėmis ausimis ir ryškios gintaro spalvos akimis. Tai tik viena iš daugelio egzotiškų rūšių, už kurią kačių turguose mokami milžiniški pinigai... Skraidančios ir sklandančios katės... Ryškios elektrinės spalvos katė truputį kvepianti ozonu... Vandeninės katės su plėvėtomis letenomis (ji išnyra nasruose laikydama upėtakį perkąsta gerkle)... Švelnios, smulkios, plonų kaulų pelkinės katės didelėmis plokščiomis letenomis – jos gali čiuožti per pelkę ir dumblą neįtikėtinu greičiu... Mažos lemūrinės katės didelėmis akimis... Ryškiai raudonos, oranžinės ir žalios spalvos katės roplio oda, ilgu raumeningu kaklu ir nuodingomis iltimis – jų nuodai beveik kaip mėlynžiedžio aštuonkojo: du žingsniai ir drimbi veidu į žemę, po valandos tavo dvasia jau danguj... Skunkinės katės purškiančios mirtiną skystį, kuris žudo lyg nagai į širdį... Ir katės nuodingomis letenomis, kurios iššvirkščia nuodus iš didelės liaukos pėdos viduryje.
Tada yra mano katės, kurios atlieka labai seną ritualą, ramiai laižosi po valgio. Praktiški gyvūnai - jiems labiau patinka, kai maistą atneša kiti... Kai kurie pasirūpina patys. Turėjo įvykti skilimas – vienos leidosi prijaukinamos, kitos –ne.
Sunkiai atsidusęs grįžtu į mūsų laikus. Gražių ir egzotiškų gyvūnų bus vis mažiau. Meksikietiška beplaukė katė jau išnykusi. Mažos, pusantro kilogramo sveriančios laukinės katės, kurias galima lengvai prijaukinti vis nyksta, apgailėtinos, pražuvę dvasios, gležnos ir liūdnos kaip sausų lapų laivelis, vaiko paleistas parko tvenkinyje, laukia žmogaus rankos, kuri niekada nepasirodys. Arba fosforescuojantys šikšnosparniai, kurie pasirodo kas septynis metus ir nuo jų oras prisipildo pašėlusių kvapų... Melodingi, tolimi šikšnosparninių kačių ir sklandančių lemūrų balsai... Borneo ir Pietų Amerikos atogrąžų miškai nyksta... Kam jie užleidžia vietą?
Los Alamos rančos mokykloje, kurioje vėliau sukūrė atominę bombą ir nekantraudami laukė, kada galės numesti ją ant Geltonosios Grėsmės, ant rąstų ir akmenų sėdi berniukai ir kažką užkandžiauja. Šlaito apačioje - upelis. Stovyklos vadovas - į politiką panašus pietietis. Prie laužo pasakodavo mums istorijas, atrinktas iš klastingo Sakso Romerio (Sax Rohmer) rasistinio šlamšto – Rytai - blogai, Vakarai – gerai.
Staiga tarp berniukų nei iš šio, nei iš to įbėga barsukas – žaismingas, draugiškas ir nepatyręs kaip actekai, kurie nešė ispanams vaisius, o šie kapojo jiems rankas. Vadovas dumia prie balnakrepšio, išsitraukia 1911-ų metų laidos automatinį 45-o kalibro koltą ir pradeda pyškinti į barsuką, kiekvieną kartą prašaudamas per pora metrų. Galiausiai prikiša ginklą per penkis centimetrus nuo barsuko šono ir iššauna. Šįkart barsukas šlaitu nurieda į upę. Matau pašautą gyvūną, liūdną besitraukiantį snukutį, kuris rieda šlaitu, kraujuoja, miršta.
„Kai pamatai gyvūną, jį nušauni, ar ne? Jis galėjo įkasti berniukams.“
Barsukas norėjo tik paišdykauti ir pažaisti, už tai jį nupylė vyriausybės išduodu 45-o kalibro ginklu. Suvokite tai. Perpraskite. Pajuskite. Ir paklauskite savęs, kieno gyvybė vertesnė? Barsuko ar to pikto balto mėšlo gabalo?
Kaip sako Brajanas Gaisinas: „žmogus - blogas gyvūnas!“
Trumpas TV reportažas apie didžiakojus. Pėdsakai ir pastebėjimai šiaurės vakarų kalnuose. Interviu su vietiniais gyventojais. Šneka pusantro šimto kilogramų suskretusi moteriškė:
- Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti su tais sutvėrimais, jei jų čia būtų?
Tamsus šešėlis perbėga jos bjauriu veidu, akys švyti kaip fanatikės.
- Nužudyti juos! Jie gali sužeisti žmogų.
Kai man buvo ketveri, Miško parke Šv. Luise* mačiau viziją. Mano brolis bėgo pirmas su oriniu šautuvu. Aš vilkausi iš paskos ir išvydau mažą, maždaug katės dydžio, žalią šiaurės elnią. Vėlyvo popiečio saulėje regėjau jį taip aiškiai ir gerai lyg pro mikroskopą.
Vėliau Harvarde studijuodamas antropologiją sužinojau, kad tai - toteminio gyvūno vizija ir aš niekada nenužudyčiau elnio. Dar vėliau, Londone atliekant kino eksperimentus su Antoniu Belču* ( Antony Balch), pastebėjau keistą, ramią terpę, kurioje plūduriavo žalias elnias - atrodė lyg sulėtintai rodomas (sąlyginai) nejudrus kūnas. Senos fotografo gudrybės.
* - Šv. Luisas – miestelis Misūrio valstijoje, kuriame gimė rašytojas.
* - Antonis Belčas - britų režisierius ir trash filmų platintojas. Su V. S. Barouzu sukūrė trumpametražį filmą „The Cut – Ups“ („Sukarpymai“). Vert. past.
Kita vizija, regėta, kai buvau panašaus amžiaus: auštant pabudęs mansardoje matau mažus pilkus žmogučius, kurie žaidžia mano namelyje iš kubiukų. Jie juda labai greitai - kaip 1920 – ųjų pagreitintame filme... Šmaukš... Jų nebėra. Liko tik namelis iš kubiukų pilkoje aušroje. Aš šiame epizode - nejudrus, tylus liudininkas.
Magišką erdvę išardo buldozeriai. Miško parke nebėra žaliųjų šiaurės elnių. Angelai visur apleidžia altanas, erdvė, kurioje gyvena vienaragiai, didžiakojai, žalieji elniai, nuolat nyksta, kaip ir atogrąžų miškai su ten gyvenančiais bei kvėpuojančiais sutvėrimais. Miškai užleidžia vietą moteliams, hiltonams ir makdonaldams, visas magiškas pasaulis miršta.
1982 - ais persikrausčiau į akmeninį ūkininko namą už aštuonių kilometrų nuo Lorenso. Namas modernizuotas – įrengta vonia, šildymas propano dujomis ir oro kondicionierius. Šiuolaikiška ir patogu. Buvo ilga šalta žiema. Atėjus pavasariui retkarčiais probėgomis pastebėdavau pilkos katės šešėlį ir išnešdavau maisto, kuris dingdavo, tačiau priartėti prie jos niekada nepavyko.
Šiek tiek vėliau pirmą kartą aiškiai išvydau Ruskį. Grįžtant iš daržinės po šaudymo Bilas Ričas* (Bill Rich) parodė: ten - jaunas katinas. Šmėsteli lankstus, pilkai purpurinis siluetas, šokantis nuo verandos. Jis buvo maždaug šešių mėnesių, pilkai mėlynas katinas žaliomis akimis... Ruskis.
* - Bilas Ričas – andergroudinio fenzino TalkTalkTalk redaktorius. Prieš mirtį dirbo V. S. Barouzo padėjėju. Vert. past.
Balandžio vakaras prieš pat naktį. Išėjau į verandą. Tolimame verandos gale stovėjo pilkas katinas, šalia jo – didelis, baltas, iki šiol nematytas kicius. Dabar baltas katinas ima artėti prie manęs, lėtai, nedrąsiai trinasi į stalą. Galiausiai murkdamas pradeda raitytis man aplink kojas. Aišku, kad pilkis atsivedė jį, jog susidraugautų.
Pagalvojau, kad baltas katinas per daug įžūlūs ir neįleidau jo į namus. Tačiau po dviejų naktų jis grįžo, ir šįkart jį įleidau.
1982-ų gegužės 3 - ia. Jei tektų su juo gyventi viename name, tas baltas katinas išvarytų mane iš proto, jis trinasi man į koją, voliojasi ant nugaros, šoka ant stalo letena patapšnoti per rašomąją mašinėlę. Jis ant televizoriaus, ant trinkos, kriauklėje, tranko telefoną.
Aš atsirėmęs į bufetą gurkšnoju. Galvoju, kad bičiulis lauke, bet jis liuokteli ant kriauklės ir prikiša savo snukutį per pora centimetrų man nuo veido. Galų gale išnešiau jį į lauką ir uždariau duris... Kaip arabų berniuką, kuris žino, kad bjauriai elgiasi ir tu jį anksčiau ar vėliau išvarysi. Jokių nervų, jis paprasčiausiai nueina, išnyksta alėjoje besileidžiant sutemoms, šmurkšt, jo nebėra, o aš lieku jausdamasis trupučiuką kaltas.
Tiksliai neprisimenu, kada Ruskis pirmą kartą atėjo į namus. Atsimenu, sėdėjau krėsle prie židinio, lauko durys buvo praviros, jis pamatė mane už kokių penkiolikos metrų ir pasileido bėgti trumpai keistai kniauksėdamas – neteko girdėti, kad kiti katinai skleistų tokį garsą - šoko tiesiai man ant kelių, glaustė nosytę, murkė ir kėlė savo mažas letenėles prie veido rodydamas, kad nori būti mano katinas.
Bet aš jo negirdėjau.
Akmeniniame name gimė trys kačiukai. Motina buvo maža juodai balta katė. Tėvas -greičiausiai baltas katinas. Vienas kačiukas gimė albinosas. Kiti du – beveik visi balti, tik ant uodegų ir letenų ruda kaitaliojosi su juoda. Didelis pilkas katinas prižiūrėjo mažylius lyg jie būtų jo. Jis buvo pilkas kaip Ruskis, tik krūtinė ir pilvas bolavo. Pavadinau jį Horacijumi. Jis – kilnus, malonus, drąsus ir stiprus katinas.
Ruskis nekentė kačiukų. Jis buvo mažas mielas kicius. Kiti - įsibrovėliai. Vienintelį kartą pliaukštelėjau Ruskiui, kai jis užpuolė vieną katinėlių ir pamačiau, kaip motina jį išvarė iš daržinės, kai ten glaudėsi jos mažyliai. Ruskis labai bijojo Horacijaus. Vieną vakarą galinėje verandoje Horacijus priėjo prie Ruskio. (Tada jis dar nebuvo Ruskis. Nežinojau, kad tai Rusijos mėlynoji. Vadinau jį Smaukiu.) Jis priėjo atsainiai, bet ryžtingai, ir užpuolė Smaukį, kuris movė pastalėn.
Pastebėjau, kad kačių kovose beveik visada laimi tas, kuris puola. Jei katinas mato, kad kova nesiseka, jis mikliai sprunka, tuo tarpu šuo gali kovoti tol, kol sulauks kvailo galo. Kaip pasakė mano senas džiudžitsu instruktorius: „jei tavo gudrybė nesuveikė, geriau dėk į kojas.“
1982 - ų gegužės 8 - a. Šiandien katė nudobė beveik suaugusį triušį. Pažvelgiau pro didįjį langą ir išvydau ją su auka nasruose, ji tempė ją po prieangiu. Džeimsas* pasibaisėjo. Vėliau visa patenkinta gražuolė išlindo iš prieangio laižydama kruvinas letenas. Triušiai manęs nedomina. Net ir maži jie ne mieli. Tik kvailai ir nenatūraliai mėgina ištrūkti iš rankų, o suaugę gali bjauriai įkąsti. Aš mėginau atrasti liekanas, kol jos nepriminė apie save, ir veranda nepradėjo dvokti maita. Iš prieinamos verandos pusės nieko nematau, o lįsti po ja neketinu.
* - greičiausiai Džeimsas Gruholcas (James Grueholtz) rašytojo agentas. Vert. past.
1982 – ų gegužės 9 – a. Šįryt radau tai, kas liko iš jos sumedžioto triušio... Kailio skuteliai ir po visą verandą išbarstyti apgraužti kaulai, kurie pritraukia muses. Kačiukai iš tikrųjų sudraskė jį ir suvalgė. Motina – medžiotoja ir tikrai noriai atneša mėsos jauniesiems. Mažieji dūksta, puldinėja žiogus. Jie valgo, miega, žaidžia.
Už didžiojo langą yra inksto formos žuvų baseinas. Aš jį išvaliau ir įleidau kelias dideles auksines žuveles, kurias nupirkau jauko parduotuvėje. Katės nuolat mėgina pagauti žuveles, bet joms dar nepavyko. Kartą balta katė šoko per baseiną norėdama pagauti varlę. Varlė panėrė, o narsuolė įkrito. Dabar jai ne pyragai..
1982 – ų birželio 3 – ia. Gal man reikėtų parašytį vieną tų išmintingų knygų apie namų tvarkymą?.. Pirmi metai sode... Skyrius apie Baltą Katę, kuriai į subinytę įkando šuo ir pilkas katinas... Toks gražus gyvūnas... Vadiname jį Smaukiu, kaip narkotikų departamento pulkininką Smaukį iš Mauricijaus Helbranto (Maurice Helbrant) knygos „Narkotikų agentas“, kurią Ace leidykla išleido drauge su „Narkaša“... Ką gi, Smaukis baigia visiškai įkyrėti, be perstogės pataikauja, kiša snukutį man prie veido, trina galvą į ranką ir seka iš paskos, kai mėginu šaudyti. Net truputį baugu. Tikiuosi rasti Smaukiui gerus namus.
Skaitau šiuos užrašus, kurie paprasčiausiai buvo mano dienoraštis Akmeniniame name, ir labai baisiuosi. Taip dažnai prisimindamas savo nugyventą gyvenimą sušunku: „Viešpatie, kas gi čia?“ Iš dienoraščio žvelgia pati nemaloniausia karikatūra žmogaus, kuriam pakako bjaurumo imti rašyti šiuos paistalus... Pamaiva, pernelyg savim patenkintas, beširdis... „Kuriai į subinytę įkando šuo...“ „Lieku jausdamasis trupučiuką kaltas...“ „Kaip arabų berniuką, kuris žino, kad bjauriai elgiasi...“ „Atžarus senos Anglijos karalienės balsas..“. „Tikiuosi rasti Smaukiui gerus namus.“
Balta katė simbolizuoja sidabrinį mėnulį, kuris smalsiai žvelgia į pakampes ir apvalo dangų būsimai dienai. Balta katė - „valytoja“ arba „apsivalantis gyvūnas“, ją apibūdina sanskrito žodis Margaras, kuris reiškia „medžiotoja, sekanti pėdomis, tyrėja, šiukšlių konteinerių naršytoja.“ Balta katė - medžiotoja ir žudikė, jos kelią apšviečia sidabrinis mėnuo. Visos tamsios, slaptos vietelės ir būtybės pasimato toje negailestingoje romioje šviesoje. Savo baltos katės neatsikratysi, nes ji tai - tu. Nuo jos ir nepasislėpsi, nes ji slepiasi drauge su tavim.
Man balta katė - pasiuntinė, kuri ragina pasipriešinti termobranduolinio sunaikinimo siaubui taip, kaip jis atrodo pro Dillon’s gyvūnų parduotuvės langą - kažkas su ginklu vaiko mano kates po nuniokotus namus. Vizija mane prislėgė ir aš tvirtai apsisprendžiau užkirsti kelią tam nežmoniškam smurtui. Mums reikia stebuklo. Palikite smulkmenas Džo...
Džo valdybos kabinete padeda ant stalo dėžę su kate. Atsargiai išima baltą katę. Valdybos nariai šliaužia po stalu rėkdami: BALTA KATĖ! BALTA KATĖ!
Į aukščiausius SS sluoksnius inicijuojamiems naciams reikėdavo iškabinti akį katei po to, kai jie mėnesį ją maitindavo ir globodavo. Toks mokymas sukurtas išnaikinti visiems gailesčio nuodams ir išugdyti tikrą Ubermensch. Jis remiasi labai teisinga magiška prielaida: praktikuotojas tampa antžmogiu atlikdamas kokį žvėrišką, šlykštų, nežmonišką veiksmą. Maroke magai pasidaro galingi valgydami savo ekskrementus.
Bet iškabinti Ruskiui akį? Kraukite kyšius iki radioaktyvaus dangaus. Ką gero tai duoda žmogui? Aš negalėčiau apsigyventi kūne, kuris sugebėtų iškabinti Ruskiui akį. Kas išlošė visą pasaulį? Tikrai ne aš. Bet koks sandėris, kur kokybinės vertybės, tokios kaip gyvūno meilė, keičiamos į kiekybines, ne tik negarbingas ir didžiai klaidingas, bet ir kvailas. Mat nieko negauni. Tu parduodi save.
„Kaip gražus jaunas raudonplaukis kūnas tave pasisavina?“ Taip, Jis visada suras tokį mulkį kaip Faustas, kuris parduos savo sielą už kokį niekutį. Nori paaugliško sekso - mokėk jauna baime, gėda, sąmyšiu. Nori kuo nors mėgautis - dalyvauk. Negali ateiti tik deserto, mielasis.
Prisimenu vienintelį kartą, kai pliaukštelėjau Ruskiui už tai, kad puolė vieną katinukų. Žvilgsnis, kuriuo jis pažvelgė į mane, sukrėtimas ir nuoskauda, lygiai tokie pat kaip mano bičiulio Kikio. Buvau apsimiegojęs ir susierzinęs. Jis atėjo ir ėmė mane stumdyti, galiausiai jam pliaukštelėjau. Abu kartus turėjau pasitaisyti. Ruskis dingo, bet žinojau kur. Nuėjau į daržinę, radau jį ir parsinešiau namo. Kikis sėdėjo su ašara akies kamputyje. Atsiprašiau ir mes susitaikėme.
Didelis baltas katinas pirmas apsigyveno namie ir broliškai sutardamas miegojo su Ruskiu ant tos pat sofos. Vieną dieną baltasis dičkis grįžo namo su bjauria, aiškiai šuns padaryta žaizda. Jis bėgo ir dantys išplėšė odą abejose stuburgalio pusėse, katinas sugebėjo atsikratyti užpuoliko arba užsiropšti į medį. Dabar kaltinu save, kad nenuvežiau jo pas veterinarą. Tik įtryniau penicilino tepalu ir atrodė, kad jis sveiksta. Tada vieną dieną bičiulis dingo, ir aš jo niekada nebemačiau.
Automobilis? Šuo? Kojotas? Galbūt kiti namai?
-Bilai, manau, jis nebegyvas, - pasakė Džeimsas.
Visuose santykiuose būna kritinių akimirkų ir pasikeitimų. Dešimt dienų buvau Naropoje*. Man nesant, Bilas Ričis kiekvieną dieną ateidavo papenėti kačių.
Grįžau. Vėlyva popietė verandoje. Pamatau Ruskį ir jis pabėga. Tada bailiai, lyg ir dvejodamas verčiasi ant šono. Pačiumpu jį ir atsisėdu ant verandos krašto. Vieną akimirką aiškiai suprantu, kad jis mane atpažįsta ir galiausiai ima kniauksėti, murkti ir glaustytis nosimi. Dabar galutinai suvokiu, kad jis mano katinas ir nusprendžiu pasiimti, kai išsikraustysiu iš Akmeninio namo.
*- Naropos universitetas Baulderyje, Kolorado valstijoje, kuriame paskaitas vienu metu skaitė garsūs „bitnikai“ A. Ginsbergas, Dž. Keruakas ir kt. Vert. past.
Vieną dieną Akmeniniame name, kol jame dar negyveno nė viena naminė katė, šaudydamas daržinėje pažvelgiau į viršų ir ant malkų rietuvės, už taikinio išvydau mažą baltą kačiuką. Įsidedu pistoletą ir lėtai einu, dabar ant malkų rietuvės matau motiną su trimis katinėliais. Ji grakščiai prieina ir padeda galvą man į delną.
„Šerife, matau, jūs geras žmogus. Pasirūpinkite manimi ir mažyliais.“
Tas paprastas gestas labai mane sujaudino. Motinos katės taip daro nuo amžių, mažyliai už jų: „čia mano kūriniai... Aš galiu padaryti tik tai... Ką privalau padaryti.“
Tarsiu žodį apie tvartų kates tiems, kurie negyveno kaime, turiu omeny, tikrame kaime su ūkininkais, ne kokiame miestelyje. Daugelyje fermų jas laiko pelėms ir žiurkėms gaudyti. Joms duoda truputį nugriebto pieno ir maisto atliekų. Kitaip jos nemedžioja. Aišku, dažnai „daržinukė“ apsigyvena namie. Būtent to ir trokšta kiekviena tvarto ir gatvės katė. Mane tie beviltiški mėginimai surasti globėją žmogų labai jaudina.
Įdomu, ar šunys ir katės palieka ženklus kaip valkatos:
SAUGOKITĖS ŠUNS.
VENKITE ŠIOS VIETOS. SENAS PAKVAIŠĖLIS SU ŠAUTUVU.
DUODA LABDARĄ.
Ir žvaigždes kaip Michelin gide:
MAISTAS DRABUŽIAI PINIGAI IR CIGARETĖS. PRINCAS.
MAISTAS IR GĖRIMAI. KARALIUS.
Pastebėjau, kad paklydę šunys prie Akmeninio namo nesiartina:
SUKNISTAS KAČIŲ NAMAS.
Nuomos sutartis Akmeniniame name baigėsi, ir nusipirkau namą rytinėje Lorenso dalyje. Jis pastatytas akre miškuotos žemės ramioje gatvėje, idealiai tinka katėms. Likus mėnesiui iki kraustymosi, dingo baltas katinas. Būčiau paėmęs jį drauge, nes Ruskis su juo puikiai sutarė. Buvo sunku palikti Horacijų, bet jis nesutarė su Ruskiu, be to, jo reikėjo katei su kačiukais. Naujasis nuomininkas, gerai žinomas Kanzaso dailininkas Robertas Sadlouvas (Robert Sudlow), žadėjo pasirūpinti likusiomis katėmis.
Užrašai iš ankstyvų 1984-jų. Mano gyvenime šiuo metu svarbiausia draugystė su Ruskiu. Kai keliauju, į namus jo prižiūrėti ir nelaimės atveju paskambinti veterinarui turi atsikraustyti koks nors žmogus, kurį katinas pažįsta ir pasitiki. Padengiu visas išlaidas.
Kai jis „gulėjo“ ligoninėje susirgęs plaučių uždegimu, skambinau kas kelias valandas. Prisimenu, kartą stojo ilga pauzė ir daktaras pradėjo: „Pone Barouzai, labai apgailestauju...“ Mane prislėgė liūdesys ir tuštuma. Bet jis tik atsiprašė, kad privertė ilgai laukti... “Ruskiui viskas gerai… Temperatūra nukrito... Manau, katinas pasveiks.“ Ir mano puiki nuotaika kitą rytą: „beveik viskas normalu. Dar dienelė ir galės keliauti namo.“
DINGO EDAS. MYLIMAS KATINAS ALBINOSAS, VISAS BALTAS. AKYS BALTOS IR ŠVIESIAI ROŽINĖS. UŽDĖTAS INSEKTICIDAIS IMPREGNUOTAS ANTKAKLIS. ATSILYGINSIU. SKAMBINKITE 841 – 3905.
Man labiau trūksta Edo dėl jo eibių nei gerų akimirkų. Vakar nupirkau kačių maisto. (Edo nėra jau visą parą. Ne, dabar jau beveik dvi. Penktadienį trylikto grįžome iš Paryžiaus, o jis paspruko nepastebėtas prieš pora valandų iki mūsų grįžimo.) Padėdavau kačių maisto skardines ant palangės šalia kriauklės, Edas liuokteldavo ir suversdavo jas į kriauklę. Mane pažadindavo baisus triukšmas. Edai, ką dabar padarei? Sukulta lėkštė, ant žemės numesta ir sudužusi stiklinė... Ėmiau dėžutes dėti į spintelę, kur jis negalėdavo pasiekti. Dabar traukiu kačių maistą iš pirkinių maišo, pažiūriu į palangę ir svarstau - ką gi, šįkart galiu ten dėti skardines. Ir šią akimirką pajuntu aštrų skausmą dėl mylimos būtybės netekties, kad ir kokios mažos... Vos girdimas gailus miauktelėjimas, kai patraukiau jį nuo Ruskio, kurį jis erzino...Netekties ir nebūties skausmas - mano mažos baltos beždžionėlės (taip jį vadinau) nebėra. Jis visur įlįsdavo. Atidarydavau stalčių su valgymo įrankiais, Edas užlipdavo ir nučiuoždavo į vidų. Kur jis dabar? Padėjau kačių maistą ant palangės, vis tikėdamasis, kad kicius grįš ir jas nuvers. Ir paskutines dvi naktis laikiau verandą atvirą, neišjungiau šviesos.
Prisimenu, kaip pirmą kartą išvydau Edą. Džeimsas parodė po veranda: „matau mažą baltą kačiuką“. Jis mėgino pupulį pačiupti ir parnešti namo, bet šis sukniaukė ir nulapnojo per tvenkinį. Vėliau, kai maitinau tris katinėlius, Edas buvo sukalbamas ir paglostytas murkė man ant kelių. Kai išsikraustėme iš Akmeninio namo, Džeimsas su Ira* pasiėmė Edą į savo namus Luizianos gatvėje. Jis užaugo kaip naminis katinas, iš viso nebuvo lauke. Paskui jį atkraustė čia, pas mane. Ruskis su juo nesutarė ir svarstėme Edą atiduoti Filui Hėjingui (Phil Heying). Nenoriai jį išleidau, mat tikėjausi, kad jis prisitaikys ir susibičiuliaus su Ruskiu. Aišku, kad norėjo susidraugauti su kitu katinu. Jis laižydavo Ruskiui snukutį.
* - greičiausiai poetas, fotografas ir avangardinių filmų kūrėjas Ira Koenas (Ira Cohen). Vert past.
Vaizdas su tuščiu Edo maisto dubenėliu... Jį visada maitindavome svetainėje iš mažo indo. Mažas baltas Edo dubenėlis, su žaliais apvadais ir prie kraštų prilipusiais sauso kačių maisto gabaliukais, dar stovi ant lentynos svetainėje.
Senovės egiptiečiai, netekę katės, apsirengdavo gedulo drabužiais ir nusiskusdavo antakius. Kodėl šio gyvūno netektis neturėtų būti tokia pat skausminga ir liūdna kaip bet kokia kita? Mažos mirtys pačios liūdniausios, tokios liūdnos kaip beždžionių mirtys.
Tobis Taileris (Toby Tyler) apkabinęs laiko mirštančią beždžionę.
Senas fermeris stovi prie nebaigtos sienos.
Paveikslėliai, išgraviruoti senose knygose.
Senos knygos subyra į dulkes.
1984 – ų rugpjūčio 9-a, ketvirtadienis. Draugystė su katėmis išgelbėjo mane nuo pražūtingo, visur paplitusio neišmanymo. Kai daržinės katė suranda globėją, kuris apgyvendina ją namie, bičiulė mėgsta persistengti tik taip, kaip ji viena temoka: murkia, glaustosi nosimi, trinasi ir voliojasi ant nugaros, kad tik atkreiptų dėmesį. Mane toks elgesys itin jaudina, ir aš klausiu, kaip tai galėtų įkyrėti? Visi santykiai paremti mainais ir kiekviena paslauga kainuoja. Kai katinas įsitvirtina savo vietoje, kaip dabar Ruskis, jis, kaip ir priklauso, tampa santūresnis.
Prisimenu pirmąjį baltą katiną Tanžere, 4 calle Larachi, kuris apsigyveno namie... Jis dingo. Ir gražus baltas kicius ant raudono molio sienos, kuris leidžiantis saulei žiūri į Marakešą. Ir baltas katinas Alžyre, kitoje Naujojo Orleano upės pusėje. Prisimenu sutemose tylų, gailų kniaukimą. Bičiulis labai sirgo, gulėjo po virtuvės stalu. Tą naktį jis mirė.
Kitą rytą per pusryčius - ar virti kiaušiniai tiko? - kai pastačiau koją po stalu, kniauklys buvo atšalęs ir sustingęs. Paraidžiui pasakiau Žanai, kad netraumuočiau vaikų: „baltas katinas M – I – R - Ę - S“ O Julija abejingai pažvelgė į negyvą kicių ir pasakė: „išnešk jį lauk, smirda.“
Kokteilinis pokštas New Yorker draugijai. Tai jau nebejuokinga... Perdžiūvęs, pasiklydęs kačiukas, išmestas su šiukšlėmis. Baltas katinas Meksike: trinktelėjau jam per snukį su knyga. Matau, kaip jis nubėga per kambarį slėptis po griozdišku, šlamštu apkrautu foteliu. Girdžiu, kaip nuo smūgio spengia katino ausyse. Iš tikrųjų įskaudinau save, bet tada nežinojau.
Sapnas, kuriame vaikas parodė kraujuojantį pirštą, ir pasipiktinęs paklausiau, kas tai padarė. Vaikiščias pasikvietė į tamsų kambarį ir kraujuojančiu pirštu bedė į mane. Pabudau šaukdamas: Ne! Ne! Ne!
Nemanau, kad kas nors galėtų parašyti visiškai nuoširdžią autobiografiją. Esu tikras, niekas nesugebėtų jos perskaityti: Mano praeitis buvo blogio upė.
Draugystė su gyvūnu gali pakeisti tai, ką Kastaneda vadina „surinkimo taškais“. Kaip motinos meilė. Ją Holivudas apseilėjo. Endis Herdis (Andy Hardy) atsiklaupia ant kelių prie motinos lovos. Kas čia blogo? Padorus amerikietis vaikas meldžiasi už savo motiną. Kas čia blogo?
„Pasakysiu tau, kas čia blogo, Bi Džėjau. Tai mėšlas. Sentimentalus niekalas, kuris sunaikina po juo slypinčią tiesą.“
Štai motina jūrų dramblė ant ledo lyties su jaunikliu. Penkiasdešimties kilometrų per valandą vėjai, minus trisdešimt laipsnių. Pažvelk į jos akis – primerktos, geltonos, nuožmios, pamišę, liūdnos, beviltiškos. Paskutinė pasmerktos planetos riba. Ji negali sau meluoti, negali apsikarstyti jokiais patetiškais savęs garbinimo skarmalais. Štai ji ant ledo lyties su jaunikliu. Patraukia savo dviejų su puse šimto kilogramų kūną, kad būtų prieinamas tešmuo. Jaunikliui perplėštas petys. Suaugusio jūros dramblio darbas. Tikriausiai jam nepavyks. Jie visi turi plaukti į Daniją už beveik dviejų su puse tūkstančių kilometrų. Kodėl? Jūros drambliai nežino kodėl. Jie turi plaukti į Daniją. Jie visi privalo nusigauti į Daniją.
Kažkas sakė, kad katės toliausiai nuo žmogaus nutolę gyvūnai. Priklauso nuo to, apie kokius žmones šnekate, ir, savaime suprantama, apie kokias kates. Kartais man katės atrodo siaubingai žmoniškos.
1963 – iais mes su Janu Somerviliu (Ian Sommerville)* ką tik persikraustėme į namą 4 calle Larachi, Tanžere. Kelios katės susirinko prie atvirų durų ir slankioja pirmyn atgal, bet bijo priartėti, kad nepaliestum. Viena balta katė atsargiai išeina į priekį. Ištiesiu ranką. Kniauklė išriečia nugarą, trinasi pirmyn ir atgal, murkia po mano delnu kaip katės darė nuo tada, kai pirmą kartą jas prijaukino.
Kitos gražuolės urzgia, inkščia, protestuoja: „kontoros pataikūnė!“
* - Janas Somervilis (1940 – 1976) – elektronikos technikas ir kompiuterių programuotojas. 6-ajame dešimtmetyje buvo Barouzo meilužis ir patarėjas techniniais klausimais. Vert. past.
1984 – ų rugpjūtis. Džeimsas buvo centre, Septintojoje ir Masačūsetso gatvėse, kai išgirdo garsiai, lyg iš skausmo, miaukiantį katiną. Nuėjo pažiūrėti, kas negerai, ir mažas juodas kačiukas stryktelėjo jam ant rankų. Džeimsas parvežė jį namo. Kai pradėjau atidarinėti skardinę kačių maisto, mažas žvėriukas liuoktelėjo ant bufeto ir movė prie skardinės. Jis prisiėdė daugiau nei reikia, pridirbo pilną dėžę su kraiku, tada pridirbo ant kilimo. Pavadinau jį Fleču. Jis žavingas, blizga, tviska, jo rajumą pakeičia nekaltumas bei gražumas. Flečas – mažas juodas pamestinukas - švelnus ir trapus gyvūnas su žvilgančiu juodu kailiu, aptakia, juoda kaip ūdros galva, lieknas, rangus, žaliomis ausimis.
Po poros dienų namie, jis užšoko ant lovos, patogiai įsitaisė šalia manęs urgzdamas ir kaišiodamas letenėles prie veido. Flečas - nekastruotas, maždaug šešių mėnesių patinas su baltomis dėmėmis ant krūtinės ir pilvo.
Laikiau Flečą namie penkias dienas, kad nepabėgtų. Kai išleidome, jis nuskuodė ir įsikeberiojo į dvylikos metrų aukščio medį. Situacija šiek tiek priminė į Ruso „Karnavalinį vakarą“... Dūmuose paskendęs kambarys, paaugliai valgo pūstą ir suvyniotą cukraus vatą, šviesa pusiaukelėje, cirko muzikos garsas, Flečas dvylikos metrų aukštyje ir negali nulipti. Kviesti gaisrininkus? Tada į medį užlipa Ruskis ir nuneša nelaimėlį apačion.
Po metų, Ruskio sūnus, kurį pagimdė Kaliko Džeinė, įstrigo tame pačiame medyje. Temsta. Matau jį ten pasišviesdamas prožektoriumi, bet bičiulis žemyn nesiruošia. Taigi, skambinu Veinui Propstui (Wayne Propst)*, kuris netrukus ateina su kopėčiomis. Išeinu į lauką, pašviečiu prožektoriumi į medį ir pamatau Flečo antkaklį. Šis parneša mažąjį išdykėlį žemyn.
* - Veinas Propstas - Lorenso menininkas - eksperimentatorius. Autoriaus bičiulis. Vert. past.
Flečui duodu keturias žvaigždutes už mielumą. Kaip ir daugelis kitų savybių, mielumas apibrėžiamas tuo, kuo nėra. Daugelis žmonių visai nemieli, o jei ir būna tokie, tai greitai iš to išauga... Elegancija, grakštumas, subtilumas, gražumas, nesikuklinimas: būtybė, kuri žino esanti miela, netrukus tampa nebemiela. Mažumas: leopardas per didelis ir per daug pavojingas, kad būtų mielas... Nekaltumas ir pasitikėjimas. Prisimenu, prieš keturiasdešimt metų savo marihuanos laukelyje pakėliau galvą nuo apžiūrinėjamo augalo ir išvydau skunko jauniklį. Ištiesiau ranką ir jį paglosčiau. Jis pažvelgė į mane be jokios baimės.
Vienas mieliausių gyvūnų žemėje - smėlio lapė. Ji vargiai įveiktų pelę. Mažoji apsidirba iš baimės pamačiusi sterblinę pelę. Jos pagrindinis maistas - kiaušiniai. Lapytė įšliaužia į vištidę kaip maža pilka dvaselė... TRAKŠT! Per vėlu. Ji suvalgė kiaušinį ir nuskuodė. Drąsesnės medžioja jaunus neapsiplunksnavusius paukštelius lizduose. Kūmutė mikliai ir pasalūniškai įsėlina su kirmėle dantyse, o jie galvoja, kad čia Motina ir pražioja mažas geltonas burneles. Ji perkanda gerklę ir godžiai siurbia kraują, išplėšo kąsnius iš krūtinės. Jos akys švyti džiaugsmu, mažas juodas snukutis ir smulkūs balti adatiniai dantukai - kruvini. Tarytum godi mokinukė leistų dantis į saldainį. Beveik šlykštu. Išpirkusi kaltę grožiu ir nekaltumu, ji atsiraugia, išspjauna braškių padažą ant mokyklos direktoriaus marškinėlių.
„Sakau, atsiprašau už visus tas nesąmones. Tikrai nebepasikartos. Pone, tik leiskite nuvalyti.“ Ji išbėga ir grįžta su senu šluostu, iš kurio varva purvinas vanduo. Prikiša smirdantį šluostą mokyklos direktoriui. „Pone, netrukus būsite švarus švarutėlis.“ Mergiotė šliukšteli nustebusiam direktoriui purvino vandens. „Pone, čia visiškai palaida bala, jei nepykstate, kad taip šneku. Po velnių, bičiuli, šiek tiek purvo nutekėjo į jūsų lėkštę.“ Ji skelia direktoriui antausį ir išverčia iš kėdės.
Kačių nemėgstantis anglas iš aukštuomenės pasakojo, jog ištreniravo šunį taip, kad šis vienu krimstelėjimu perkąstų katei kaklą. Prisimenu, kaip vakarėlio metu jis išvydo katę ir suurzgė pro savo ilgus, geltonus, arkliškus dantis, kurių buvo pilna visa burna: „šlykštus dvokiantis mažas padaras!“ Tuo metu buvau sužavėtas jo klasiškumo ir nieko nežinojau apie kates. Dabar atsistočiau iš kėdės ir išrėžčiau: „atfleiskite, senas kelme, kad trinuosi prie jūsų, bet čia yra bjaurus, dvokiantis, didelis padaras.“
Pasinaudosiu šia proga pasmerkti ir smarkiai sukritikuoti begėdišką anglų medžioklės su šunimis paprotį. Jo metu apduję nuo gėrimų medžiotojai stebi, kaip jų prasmirdę šunys į gabaliukus suplėšo gražias ir švelnias lapes. Padrąsinti šio storžieviško spektaklio, jie grįžta į savo dvarus dar labiau prisigerti. Vyrai ne ką geresni už savo bjaurius, pataikaujančius, šūdą ėdančius, apskretusius, kūdikius žudančius žvėris.
Perspėjimas visoms jaunoms poroms, kurios laukia palaimingo įvykio: atsikratykite tuo šeimos šunimi.
„Ką?! Mūsų Flufis sužeis vaiką? Kaip? Kvailystė!“
Tegu jūsų vaikas ilgai gyvena, kai taip mąstote, jaunoji mamyte... Meiliai supanti kūdikį ir vaikiškai vapaliojanti, kai Flufis, apimtas pavydaus įniršio, pribėga prie vaiko, krimsteli jam galvytę ir jį nužudo.
Šunys – vieninteliai gyvūnai be Žmogaus, kurie žino, kas gerai, o kas ne. Taigi, Flufis žino ko laukti, kai jį inkščiantį ištempia iš po lovos, kur slėpėsi. Jis kuo puikiausiai supranta, kaip nusikalto. Visiems kitiems gyvūnams tie įvykiai nieko nereikštų. Šunys - vieninteliai gyvūnai teisuoliai.
Netyčia įspyriau Flečui, kai jis miegojo mano kambario tarpduryje. Katinas dėjo į kojas. Atnešiau atgal ir paguldžiau ant lovos. Netrukus jis murkė, paskui užmigo [gulėdamas] ant nugaros. Jo snukutis kažkuo primena šikšnosparnio, katės ir beždžionės [snukius]... Viršugalvis aptakus, juodas, žvilga, ausys pūkuotos ir panašios į šikšnosparnio. Snukis ilga nosimi ir ilgomis išraiškingomis lūpomis kaip liūdnos beždžionės. Nesunku įsivaizduoti katę - šikšnosparnį su odiniais, juodais, blizgančiais sparnais, aštriais mažais dantimis, spindinčiomis žaliomis akimis. Jis visas spinduliuoja tyrą laukinį švelnumą, šmėkščioja nakties miškuose leisdamas tylius melodingus garselius, skuba su paslaptingu pavedimu. Šią mažą patiklią būtybę taip pat gaubia nevilties ir liūdesio aura. Per amžius ją pametė daugelį kartų, paliko mirti šaltose miestų alėjose, karštų popiečių negyvenamuose namuose tarp molinių indų šukių, dilgėlių, trupančių molinių sienų. Daug kartų ji veltui šaukėsi pagalbos.
Murkdamas pro miegus Flečas ištiesia mažas juodas letenėles su įtrauktais nagučiais man prie rankos. Katinas tik nori įsitikinti, kad esu šalia, kol jis miega. Tikriausiai sapnuoja mane. Sakoma, kad katės neskiria spalvų: grubi, nespalvota, blyksinti, sidabrinė, skylėta juosta – išeinu iš kambario, sugrįžtu, išeinu, pakeliu jį ir padedu. Kas galėtų įskaudinti tokią būtybę? Ištreniruoti šunį, kad ją nužudytų! Neapykanta katėms rodo, kad žmogus šlykštus, kvailas, storžievis, netolerantiškas. Su ta Šlykščia Dvasia negali būti jokių kompromisų.
Išgyriau feneką, tokią švelnią ir baikščią būtybę laukinėje aplinkoje, kad paliesta žmogaus rankos, ji numiršta iš baimės. Raudonoji lapė, sidabrinė lapė, Afrikos lapė su šikšnosparnio ausimis... Visi gražūs gyvūnai. Vilkai ir kojotai laukinėje aplinkoje taip pat visai nieko. Kas taip velniškai blogai atsitiko naminiam šuniui? Žmogus pasidarė naminį šunį pagal patį blogiausią savo atvaizdą... Teisuolis kaip linčiuotojai, vergiškas, pagiežingas, pilnas šlykščiausių kaprofagiškų perversijų... Ir koks kitas gyvūnas dulkina tau koją? Šuniški prašymai, kad pamyluotume dvokia dirbtiniu ir apgaulingu jausmingumu. Pagrindinis Senojo Piemens raudotojas. Prireikė trijų dienų surasti seną bezdalių, bet iki to laiko šuo nugraužė jam veidą. Žiūri išsivėpęs kaip šūdėdis ir voliojasi maitoje.
Nesu nusiteikęs prieš šunis. Nekenčiu to, ką žmogus padarė iš savo geriausio draugo. Panteros urzgimas tikrai žymiai pavojingesnis nei šuns, bet jis ne šlykštus. Katės įsiūtis gražus - besiplaikstanti tyra katiniška ugnis, visas kailis pasišiaušęs, spragsi mėlynos kibirkštys, akys liepsnoja ir trykšta seilės. Bet šuns urzgimas - šlykštus, prasčiokiškas linčiuotojų, tų, kurie muša pakistaniečius, urzgimas... Urzgimas to, kuris ant savo kledaro užsiklijavo lipduką „Dėl Dievo meilės, užmušk pediką“. Teisuoliškas, dėmesį patraukiantis urzgimas. Kai išgirsti tą urzgimą, pamatai visiškai bedvasį sutvėrimą. Šuns įsiūtis nėra jo [įsiūtis]. Jis siunta tik dresuotojo paskatintas. O linčiuotojų minios įsiūtis kyla dėl sąlygojimo.
1984, spalio 4 –a, ketvirtadienis. Šlykšti, beprasmė, isteriška neapykanta itin baugina tiek žmonėse, tiek gyvūnuose. Mano sapnus lankė archetipinės šunų gaujos... Aš apvalainoje aklavietėje, ilgo minkšto tunelio gale. Tolimame šio kambario krašte veikia stipri magnetinė trauka. Prieik per arti ir įtrauks į savo įsčias. Pačiu laiku atsitraukiu. Šalia manęs Alenas Ginsbergas su mantra: „uždarau tuos senus įsčių vartus, nebenoriu ten grįžti“. Tada išgirstu minkštų tunelio sienų prislopintą lojimą, kurio su niekuo nesumaišysi. ŠUNYS! ŠUNYS! ŠUNYS! Dabar dar arčiau – urzgiančių, apsiseilėjusių cerberių gauja. Tuo metu Alenas atlieka indėnų triuką su virve, kad pastatytų paaukštinimą, bet šis išeina per žemas, ir aš pabundu sapne spardydamas šunis, kurie mėgina nutempti mane žemyn.
Geriausia glostyti katę, kai ji ėda. Ėdančio šuns geriau neliesti. Galima glostyti miegančią kniauklę. Ji rąžosi ir murkia per miegus. Miegantį šunį geriau palikti ramybėje. Prisimenu poezijos festivalį Romoje. Su Džonu Džiorno (John Giorno)* ėjome pusryčiauti. Laiptų aikštelėje miegojo didelis šuo.
„Tai labai draugiškas šuo“ – pasakė Džonas ir pasilenkė jį paglostyti, o tas grėsmingai suurzgė ir parodė geltonus dantis.
* - Džonas Džiorno (gim. 1936) – amerikiečių poetas ir performansų kūrėjas, įkūręs „Giorno Poetry System“, AIDS aktyvistas.
1984 – ų, rugsėjo 12 –a. Kartais Flečas aikštingai įkanda, kai mėginu išnešti jį iš mėgiamo žaidimo, kurį norėtų tęsti. Ne taip stipriai, kad sužeistų, greičiau tik paaugliškai grybšteli, kad paerzintų... „Palik mane ramybėje! Noriu žaisti!“. Prieš kelias minutes jis žinojo, kad paimsiu, bet nenorėjo baigti, todėl palindo po žemu rašymo stalu, kur negalėjau pasiekti. Tokios žmogiškos, vaikiškos reakcijos.
Sakiau, kad katės - draugai, psichiniai bičiuliai. „Su jomis iš tiesų malonu“. Seno rašytojo draugai - atsiminimai, tikros arba įsivaizduojamos vietos ir veikėjai iš praeities. Psichoanalitikas pasakytų, kad paprasčiausiai projektuoju tas fantazijas ant savo kačių. Taip, tikrai paprastai ir tikrąją ta žodžio prasme katės sugeba jautriai atvaizduoti gan tikslias būsenas ir atitinkamus veikėjus. Vaidmenys gali keistis ir viena katė gali vaidinti daugelį charakterių: motiną, mano žmoną Žaną, Džeinę Bouls (Jane Bowls)*, sūnų Bilį, tėvą, Kiki ir kitus amigos, Dentoną Velčą (Denton Welch)*, kuris įkvėpė mane labiau nei bet kuris kitas rašytojas, nors niekada nesusitikome. Katės - tikriausiai mano paskutinė gyva jungtis su nykstančiomis rūšimis.
* - Džeinė Bouls, kompozitoriaus ir rašytojo Paulo Boulso žmona, taip pat rašytoja. Vert. past.
* - Dentonas Velčas (1915 – 1948) - anglų rašytojas ir dailininkas.
Kaliko Džeinė gerai atvaizduoja Džeinę Bouls... Tokia subtili, rafinuota ir ypatinga. (Paplūdimio restorane Tanžere šlykštus murzinas vaikigalis bakstelėjo jai alkūne ir ištiesė purviną ranką. „ O ne! – šūktelėjo ji. - Man patinka tik seni vyrai“). Mažoji katė tikrai klasiška, kaip ir mano bičiulė - tarsi mitkalis*.
Buvau, kai Džeinė gimė. Ji pirma pradėjo lakti pieną ir valgyti kietą maistą. Murkti ėmė paskutinė. (Vimpis buvo pirmas.) Atrodė apimta katatonijos ir lėtai vystėsi. Dabar ji murkia ir labai švelniai glaustosi... Kaip moteris. Džeinė viską daro moteriškai.
* - angl. calico – kartūnas, mitkalis. Vert. past
Žanai nepatiko fotografuotis. Ji beveik niekada nenorėjo pakliūti į grupines nuotraukas. Kaip ir Motina, mano žmona buvo nežemiška ir efemeriška.
Keturis paskutinius gyvenimo metus Motina praleido Šv. Luiso slaugos namuose, kurie vadinosi Chateins. Mano brolis Mortas pranešė: „kartais ji mane atpažįsta. Kartais - ne.“ Per tuos keturis metus jos nė karto neaplankiau. Retkarčiais nusiųsdavau atviruką. Likus šešiems mėnesiams iki mirties, nusiunčiau atviruką Motinos dienos proga. Ant jo buvo siaubinga sentimentali poema. Prisimenu jaučiausi „šiek tiek kaltas“.
Ši kačių knyga - alegorija, kurioje rašytojo praeitis pateikta jam kačių šarada. Katės jokiu būdu nėra lėlės. Toli gražu. Jos - gyvi kvėpuojantys sutvėrimai. Susidraugavus su bet kuria kita būtybe būna liūdna, nes matai apribojimus, skausmą, baimę ir mirtį. Toks jau tas ryšys. Tą ir matau, kai liečiu katę ir pajuntu, kaip ašaros rieda man veidu.
Flečas – katinas vaikėzas, katinas berniukas, kuris nudrasko gobeleno apmušalus. Jis ką tik užšoko ant stalo, prie kurio skaičiau. Suerzintas cigarečių dūmų iš peleninės, liuoktelėjo ant kėdės, ant kurios buvau pakabinęs švarką, ir ją nuvertė. Viskas buvo gerai apgalvota. Mielas mažas katinas demonas. Ir toks liūdnas, ribotas, priklausomas, tokie patetiški, nenatūralūs ir niekingi jo poelgiai.
Mintis, kad su juo kažkas blogai elgiasi! Per amžius su juo jau tiek kartų blogai elgėsi, mano mažu juodu Fleču, kurio kailis žvilga ir akys gintarinės. Kaip jis įbėga į kambarį, kol guliu aptingęs ir nenoriu tvarkyti begalinių „Vakarų žemių“* druskos kasyklų. Užšoka ant krūtinės, glaustosi ir kiša letenėles prie veido. Kartais iš jo akių lieka tik juodi vyzdžiai, aiškus ženklas, kad reikia saugotis, taip pat, kaip arkliui atlenkus ausis. Tada jis kąs ir draskysis.
* - „Vakarų žemė“ (Western Lands) – kito šio autoriaus knyga. Vert. past.
Džindžerina vaidina Pantapono Rozą, seną ponią iš Šv. Luiso viešnamio Vestminsteryje. Išeinantį ji mane visada „nuvairuodavo“ į užuolaidomis uždengtą nišą, kad nesutikčiau įeinančių tėvo draugų. Kieta praktiška moteris iš fermerių šeimos Ozarkse. Džindžerina buvo senoji Ruskio draugė, visada šalia. Taigi, pradėjau maitinti ir tikėjausi, kad ji pasišalins. Koks aš amerikietiškas: „kas ten prie durų? Duok kelis centus ir vyk šalin.“ Aišku, ji nepasišalino. Vietoj to, numetė ant galinės verandos keturis rudai oranžinius kačiukus, visi – kaip du vandens lašai panašūs į ją. Abejoju, ar Ruskis prisidėjo. Mano draugė Patricija Marvin sugebėjo juos be vargo išdalinti – vienas privalumų gyvenant mažame miestelyje. Susipažįsti su draugiškais ir geraširdžiais žmonėmis.
Džindžerinos ilgai neleisdavau į namus. Bet užslinko šalčiai, temperatūra nukrito iki – 15 C. Kai pasiekė - 20 C, įleidau apsėstas minties, kad rasiu jos sušalusį lavoną ant prieangio. Ruskis nekišdavo nosies lauk. Kitą žiemą ji pastojo antrąkart ir pagimdė kačiukus namie, jai paruoštoje pintinėje. Aišku, pasiliko prižiūrėti. Kačiukams išgyvenus dešimt savaičių, pora atidaviau. Džindžerina ieškojo jų, gailiai kniaukdama vaikščiojo iš kambario į kambarį, dairėsi po lova, po sofa. Nutariau, kad daugiau nebegaliu to išgyventi. Džindžerina tai patyrė jau daugybė kartų.
Su albinosu katinu Edu žaisdavau žaidimą „Pagausiu savo mažiuką Edą!“, ir jis dumdavo po sofa, po lova, į priekinį kambarį. Šį žaidimą mėgsta vaikai, jie kikena ir laksto. „Nepagauk!“ Kaliko Džeinei irgi jis patinka. Žaisdavau jį su Bilu namie Alžyre: „kur mano Vilis?“
Sapnuoju esąs name 4664 Peršingo Aveniu, kur gimiau. Antrame aukšte, prie įėjimo į mano seną miegamąjį, sutinku laukiantį mažą šviesiaplaukį vaiką. Klausiu: „tu - Bilas?“
Jis atsako: „tam bevardžiui, kuris mane myli, aš galiu būti bet kas.“
Ant kėdės šalia lovos tupi oranžinis ir baltas katinas Vimpis. Jei uždarau duris į savo kambarį, jis inkščia ir letena drasko duris. Vimpis nealkanas. Jis paprasčiausiai nori būti šalia manęs ar bet ko, kas jį myli. Alžyre, namie Vagnerio gatvėje taip elgdavosi Bilas. Jis verkdavo už durų tol, kol atidarydavau. O tas namas labai panašus į šį - ilgas, siauras, paprastas, baltai dažytais rėmais.
Ruskis labai primena Kikį. Imdamas Ruskį jaučiau Kikį, kai jis nenorėjo mano draugijos... „Dejeme, William! Tu estas loco.“ O kai jam trinktelėjau... Nusuktas snukutis, žemyn nudelbtos akys... Paskui jis dingo. Aišku, žinojau, kur buvo, ir parnešiau namo... „Pone, buvau perdžiūvęs benamis katinas.“
Kikis paliko mane ir išvyko į Madridą. Turėjo tam rimtų priežasčių. Tuo metu buvau visiškai prasinarkašinęs. Jį mirtinai subadė pavydus meilužis, kai užtiko viešbučio kambaryje su mergina.
Kikis Tanžere, Andželas Meksike... Ir dar kai kas, ko negaliu atpažinti, nes jis man toks artimas. Kartais būna mano kūne ir kraujy, toks tikras, koks tik gali būti ir sako: „BILAI, ČIA AŠ... ČIA AŠ“, dar kartą ir dar. Taip pat, kaip Ruskis, kai cypia ir kiša letenėles prie veido. Jis santūresnis nei anksčiau. Kartais pasitraukia nuo rankos... „Viljamai, tu mane gėdini. Nesu tavo nino.“ Gali būti gan baisu.
Mano pirmasis Rusijos mėlynasis susirado kelią į Munirijos vilos sodą iš Tanžero gatvių, kur gyvenau 1957 – ais. Tai buvo gražus katinas, blizgančiu pilkai mėlynu kailiu lyg labai brangūs kailiniai ir žaliomis akimis. Nors ir suaugęs, greitai tapo labai meilus ir dažnai nakvodavo mano kambaryje, kurio durys atsiverdavo į sodą. Tas katinas sugaudavo mėsos gabaliuką ore priekinėmis letenomis kaip beždžionė. Jis labai panašus į Ruskį.
Vimpis kartais primena sūnų Bilą ir mano vargšą tėvą. Kainos gatvės name dešimta valanda. Leidžiuosi į sandėliuką pieno ir sausainių, tikiuosi ten nesutikti tėvo. Dėl sumaišties esu paniuręs ir irzlus. Gėjus - tais laikais nebuvo paplitęs žodis.
Tėvas ten. „Sveikas, Bilai“.
Graudus kreipimasis ir nuoskauda jo akyse.
„Sveikas.“
Nieko daugiau, tik šalta neapykanta. Jei tik... Per vėlu. Perduota iš Kobl Stoun sodų.
Dar vienas vaizdelis iš praeities: maždaug du mėnesiai iki išsikraustymo iš Akmeninio namo. Sėdėdamas krėsle šalia židinio su baltu katinu ant kelių, pajuntu staigų neapykantos ir apmaudo dūrį. Nesu tikras dėl kraustymosi į kitą namą. Nėra pinigų! Galiu sau leisti tik mažą butą. Šiukšlių dėžės... Nepakenčiama. Iš čia užuodžiu. Ar baltas katinas pranyko tame apmaudo blyksnyje? Žmonės ir gyvūnai gali mirti dvasia kūnui dar gyvam esant. Kad būtų čia dabar baltas katinas ir, užšokęs ant stalo, patapšnotų letenėle rašomąją mašinėlę.
Užrašas iš ankstyvo 1985 – ų balandžio: Ruskis gūžiasi, atrodo pavargęs. Jis liūdnai inkščia, pabėga nuo manęs į rūsį, iš kur girdėti jo liūdni kniauktelėjimai. Pusiau susiformavusio mutanto verksmas... Žlunganti viltis... Rauda dėl tos žlungančios vilties. Ruskis dabar cypia rūsyje. Vos tik priartėju, ima miaukti ir sprunka šalin. Vienintelis tokios rūšies mutantas, kuriam nepavyko, silpnas ir dar silpstantis užmirštas balsas.
Ieškau rūsyje Ruskio. Ničnieko ten nėra - tik mirties smarvė, drėgnas ir šaltas pridvisęs oras, šautuvo dėžė, dulkėti taikiniai.
Branduolinė žiema... Kaukiantis vėjas ir sniegas. Senis lūšnoje, suręstoje iš jo namo griuvėsių, su savo katėmis gūžiasi po suplyšusiomis antklodėmis ir purvinais vilnoniais apklotais.
1985, balandžio 2-a. Ruskis ant stalo prie šiaurinio lango. Glostau jį. Jis miaukia, trinasi ir užmiega. Gerklėje skauda, bruzda, jaučiu jo liūdną pasimetusį balselį. Kai veidu žliaugia ašaros ir junti tokią širdgėlą, tai ženklas, perspėjimas, kad gresia pavojus.
1985, gegužės 1-a. Juodas liūdesys tai - perspėjimas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Galbūt jis susijęs su įvykiais, kurie nutiks po savaičių, mėnesių, net metų. Šiuo atveju, lygiai po vieno mėnesio.
Vakar nuėjau į namus Devynioliktoje gatvėje, depresija ir skausmas gėlė kiekviename žingsnyje. Ruskio namie šįryt nebuvo.
Trečiadienio rytas, gegužės 1 – a. Išgirdau beviltišką Ruskio pagalbos šauksmą, liūdnas, išgąsdintas balsas, kurį pirmąkart girdėjau prieš mėnesį.
NELAIMĖS SIGNALAS NELAIMĖS SIGNALAS NELAIMĖS SIGNALAS.
Žinau, kur jis. Paskambinu „Humaniškai visuomenei“.
- Ne. Tokio katino, kaip apibūdinote. nėra.
- Jūs tikra?
- Luktelėkite, pažiūrėsiu dar kartą... (Išgąsdintų gyvūnų balsai.)
- Taip, katinas, kokį apibūdinote, yra.
- Tuoj būsiu pas jus.
- Turite nueiti pas miesto savivaldybės sekretorių su pažymėjimų apie skiepus nuo pasiutligės ir sumokėti dešimties dolerių paėmimo mokestį.
Su Deivido Olės (David Ohle)* pagalba viską sutvarkom per pusvalandį. Atvykstame į gyvūnų prieglaudą. Tai mirties stovykla, pilna graudžių, beviltiškų pamestų kačių balsų, kurios laukia, kada jas užmigdys.
Tai išsigandęs katinas! - sako mergina, kuri veda mane į taip vadinamas „Valdas“. Ant plieninės lentynos sustingęs iš baimės Ruskis gūžiasi su kitu persigandusiu katinu. Ji atrakina duris. Įkišu ranką ir švelniai įkeliu katiną į jo dėžę.
Prieš paleidžiant, turime penkiolika minučių laukti jį pagavusio pareigūno. Kai išeinu su Ruskiu dėžėje, jis jau čia. Tai jaunas, šviesus, liesas, policijos pankelis su retais ūsiukais. Tikrai ne policininkas. Paklausiu apie Ruskio areštą. Jis nežino. Kaklasaitį uždėjo partneris. Šiandien jam išeiginė. Policijos langinės nusileidžia ant jo išdžiūvusio veido.
„ Nelegalu leisti katinui lakstyti vienam. Šunys ir katės turi būti prie šeimininko, kad visą laiką girdėtų jo įsakymus.“ ( Šį įstatymą iš papratimo pažeidžia visi Lorenso gyventojai, kurie turi kiemus.)
Praleidusius „Valdose“ septyniasdešimt dvi valandas gyvūnus siūlo naujiems savininkams. Gyvūnai žino. Jie visada atpažįsta mirtį ją pamatę. Geriau atkišk stipriausią leteną į priekį. Katinėli, tai tavo paskutinis šansas.
* - Deividas Olė – amerikiečių rašytojas 8-ojo dešimtmečio pradžioje parašęs kultinį romaną „Motorman“, paskui dar keletą, bet iki šiol likęs praktiškai nežinomas. Vert. past.
Kokį šansą turėtų Ruskis, suaugęs nekastruotas katinas, sukaustytas baimės? Vienas išsigandęs katinas.
„Tetuk, aš noriu to!“ Mažas berniukas rodo į Ruskį.
„Nepatarčiau... Jis beveik nereaguoja.“
„Punki, manau, šitą paliksime ramybėj.“
Jiems nueinant, Ruskis sumiaukia iš nevilties
Man kyla klausimas, ar teisinga paplitusi prielaida, kad užmušdamas katę padarai jai paslaugą... Oi, atsiprašau... Turėjau omenyje „užmigdymas“. Paprastų alternatyvų paieškokite atsilikusiose šalyse, kuriose nėra „Humaniškų visuomenių“. Tanžere benamės katės rūpinasi savimi pačios. Prisimenu ten ekscentrišką seną damą iš Anglijos. Kas rytą ji eidavo į žuvų turgų ir prisikrovusi maišą pigios žuvies apeidavo apleistus pastatus ir kitas vietas, kur rinkdavosi benamės kniauklės. Mačiau, kaip jai artėjant, prie jos dumia bent trisdešimt kačių.
Kodėl gi ne? Pinigų, kurie išleidžiami kačių kalinimui ir žudymui, užtektų išlaikyti normalias prieglaudas su maisto dalinimo automatais. Aišku, katinus reikėtų iškastruoti ir paskiepyti nuo pasiutligės.
Tą naktį, pirmąkart per tris metus, Ruskis užšoko ant mano lovos murkdamas ir cypaudamas, pasitrynė nosim ir užmigo dėkodamas už išgelbėjimą.
Kitą dieną paskambinau gyvūnų kontrolei.
- Norėčiau sužinoti aplinkybes, kodėl mano katiną paėmė ir nugabeno į prieglaudą.
- Matote, nelegalu leisti katinui lakstyti vienam.
- Ne, mane domina, kas atsitiko, kad katiną paėmė?
Regis, jis pakliuvo į gyvūnų spąstus Devynioliktos ir Barkerio gatvių sankryžoje, nuo mano valdų nutolęs apie du šimtus metrų. Tikriausiai prabuvo uždarytas spąstų dėžėje visą naktį. Nenuostabu, kad buvo išsigandęs.
Tuo metu dar nieko nežinojau apie gyvūnų spąstus. Nežinojau, kad gali paimti kates. Nedaug trūko. Labai nedaug. Tarkim, būčiau išvykęs. Tarkim... Nenoriu. Skauda. Dabar visi mano katinai vaikšto su kortelėmis, kad paskiepyti nuo pasiutligės.
Ruskio šauksmas, kurį išgirdau, nebuvo vien tik nelaimės signalas. Tai buvo liūdnas graudus pažuvusių dvasių balsas, o tas liūdesys kyla iš žinojimo, kad esi paskutinis. Nebėra jokių liudininkų. Jokių. Praeityje tai turėjo nutikti daugelį kartų. Tai vyksta dabar. Nykstančios rūšys. Ne tik dabar gyvenančios arba gyvenę ir išnykę [rūšys], bet vis gyvi sutvėrimai, kurie galėjo gyventi.
Viltis. Šansas. Dingęs šansas. Mirštanti viltis. Verksmas, atsklindantis iki vienintelio galimo klausytojo, kai šis jau per toli, kad girdėtų, skausmingas, geliantis liūdesys. Šiam liūdesiui nebėra liudininkų. „Tu esi paskutinis. Paskutinis verkiantis žmogus.“ Verksmas labai senas. Tik nedaugelis jį girdi. Tai labai skausminga. Galėjo būti žavinga akimirka. Bet nebuvo. Ne tas posūkis. Ne laiku. Per anksti. Per vėlai. Imdamasis galingos magijos, rizikuoji patirti siaubingą nesėkmę. Sužinoti, kad praleidai progą, nes tau nepavyko. Tas liūdesys gali pribaigti.
Gyvenimas tęsiasi, koks jis bebūtų. Dillon’s tebedirba nuo septynių ryto iki vidurnakčio, septynias dienas per savaitę.
Aš esu katinas, kuris vaikšto vienas. Man visi prekybos centrai vienodi.
Geriu Dillon’s šviežiai išspaustas apelsinų sultis ir valgau šviežius fermerių kiaušinius iš specialaus indelio, kurį nusipirkau Amsterdame. Vimpis voliojasi, trina snukučiu man pėdas, murkia aš tave myliu aš tave myliu aš tave myliu. Jis mane myli.
Miaaaauuuuu. „Sveikas, Bilai.“
Tai, ką išmokau iš kačių, rodo atstumas nuo čia iki ten.
Sena kačių mylėtoja maitina kates Prancūzijos konsulo teritorijoje, tiesiai prieš Cafe de France. Katės veržiasi, čiumpa žuvį ore. Mano pirmas Rusijos mėlynasis pagaudavo mėsą letenomis. Neprisimenu, kas jam nutiko.
Visi kačių mylėtojai, prisiminkite, milijonai miaukiančių kačių viso pasaulio patalpose viliasi ir pasitiki jumis kaip maža motina katė, kuri Akmeniniame name paguldė galvą man ant rankos, kaip Kaliko Džeinė padėjo mažylius į mano portfelį, kaip Flečas užšoko Džeimsui į rankas ir Ruskis atbėgo cypaudamas iš džiaugsmo.
Tanžero dūmų spalvos katė pagauna mėsos gabaliuką priekinėmis letenomis kaip beždžionė... Mano maža balta beždžionytė. Balta katė nedrąsiai, viltingai trinasi, artėja prie manęs.
Mes visi viduje katės. Esame katės, kurios negali vaikščioti vienos, ir mums yra tik viena vieta.
Mes visi viduje katės. Esame katės, kurios negali vaikščioti vienos, ir mums yra tik viena vieta.
Vertė Grybas Kukurdvelkis - 2006 -2007