Rupūže. XI20 ir purvina „elektronika“ (tokiame savo amplua pradausi visą savo pirmykštį sterilumą) dažnai sudera kuo puikiausiai, - jeigu tik destruktyvumo kvapelį galima pavadinti „puikiu“. Estetikos atskaitos taškai ištirpsta. Pagirių volas po koncerto sunaikina jų šešėlius.
Nesicackinam, demonizuojamės į rūsį. BRANDUOLINIS AŠ (ASH? Pelenai?) – vienas iš krūvos vieno veikėjo projektų, nežinia ar vienkartinis, ar proginis. Pagrindinis garso šaltinis – Yamaha, kurio(s) žemi dažniai kuria rūdijantį garso pagrindą. Nieko naujo, bet ir blogai negali vertint. Atlikėjui užsidėjus terorkę, sučepsiu pats sau, jog kurių velnių reikalingos tokios klišės, mol jeigu jau PE projektas, tai ir šimtus kitų klonų atitinkantis įvaizdis. Netrukus paaiškėja, jog visas šis klišinis vaizdelis, atrodo, pasirinktas sąmoningai, kadangi Branduoliui pradėjus vaikštinėti tarp publikos, vietoj agresyvaus kontakto sulaukiama šiltų apsikabinimų. Smagu. Išsiveržia juokas.Vėleliau – ardymasis jau be kaukės, tačiau su šūksmais stiliuje „jūs visi zajabys!“ ir panašiu grubiu pozityvu. Projektas nerimtas (ar ne?), bet smagiai apverčiantis dažnokai užkerpėjusią vaidybą tarp piktųjų elektrotechnikų ansamblių. Kaip pats ir sakė interviu Nemuzikos bloge: „bus apverstas PE“. (… Vis „pe“ ir „pe“, - lyg prūde antis maitintum)…
Arma, nusprendęs savo švarią meditatyvią dūšią atskiesti baltu vynu, persikūnija į improvizuojantį vakaro konferansjė. Na, organizatoriui kaip ir pridera… Mikrofoninis frystailas paskelbia LEFT HAND CUTS OFF THE RIGHT. Projektas atseit tiek iš Lenkijos, kiek ir iš Greit Britein, tačiau, kaip vėliau išaiškėja, tiek jis ir lenkas, kad savaitę ar mėnesį Lekijoj gyvena. Mažum ir klystu, nes alkodelyro pliūpsniai jau po truputį liulino protą. Dėl tos pačios priežasties plius dar kelių LHCOTR pasirodymas stebimas ir suvokiamas fragmentiškai, su suvokimo stuporo intarpais. Ką galiu sukonstruoti iš konkrečiau apčiuoptų detalių – garsas čia griežčiau struktūrizuotas, atrodo, netaisyklingos formos masyvai slinkteli akustiniu paviršiumi, su kažkuo susiduria, sąveikauja vienas su kitu, nuolat skęsdami šniokščiančio tirščio pertekliuje. Pabaigop išlenda lyriškesni motyvai, netgi susiformuoja melodinė struktūra, nuosekliai užleisdama vietą susirinkusiųjų šurmuliui. Neblogai taip. Kažkodėl prisiprašoma biso (entuziazmu permirkęs Arma nemaža dalimi tai ir išprovokuoja, šūkaudamas reduced english šnektos frazes, tokias kaip „Yes mo? Van mo? Yes mo!“ – linksmos gaidelės sukasi visur), per kurį Kairė vs.Dešinė, matyt, supratęs, jog nėra čia ko vazotis, numeta trumpą triukšmo kąsnį.
O lauke lyja. Filth electronics įtarimas dera su žliungančia žeme, neblaivus protas atgrasiai žvelgia į purvynus, balos tampa sielos veidrodžiais. Tuoj bus POGROM.
Įtaigumas – dalykas, kuris projektui suteikia vidinį variklį, be pastarojo tai – tik tuščia mašina. POGROM mašina gi pilna mėsos, permirkusio alkoholiu prakaito ir atsitiktinių gelžgalių nykumos. Vis pagaunu save mąstant jog pažįstu Levą, tačiau pastarąjam užlipus ant scenos, šiek tiek šito bachūro pradedu bijoti. (Svarbu, kad mesjė neįsijaustų į šį pasakymą :) Be abejo, nemaža dalimi tam pasitarnauja impozantiška povyza – pusplikis ir plikagalvis stambuolis, grimztantis į savo užterštąją pusę, negali sukelti mielų asociacijų. Svarbu, jog be vizualinės dalies, POGROM pasirodymuose garsas išlieka įtaigus – juk neretai sugebėjimas iškrėsti kokį ekscesą sėkmingai maskuoja visišką akustinį mizerį. Tačiau šiandien garsas atlieka pagrindinį vaidmenį tik pirmojoje pasirodymo dalyje. Jeigu erdvė jau ir taip pritvinko grėsmės, Levui niokojant skardini bidoną, tai raižymasis peiliu tam pridėjo blaivinančių pipiriukų – sužiūrome atidžiau scenon, - juk reikia, oi kaip reikia visokių neordinarių vaizdelių mūsų protams. Net jeigu nenorime to pripažinti. Realaus nesaugumo potėpių suteikė lyg tyčia į XI20 užklydę trys priebudulos, pirma linksminęsi „nesveika aplinka“, o vėliau susierzinę pamatę pjaustynes. Išreikšdami nepasitenkinimą, metė čipsus link scenos ir skubiai pasišalino. O veiksmas tęsėsi neskubriai, tačiau dusinančiai. Alkoholis, triukšmas, truputis kraujo. Suomiškojo filth electronics įvaizdis čia irgi pridėjęs savo įtakos leteną, tačiau, kaip jau minėjau, įtaigumas ateina iš paties atlikėjo, kuris, anava traukdamas cigaretę pyst ir baigia pasirodymą. Ideali trukmė, C2H5OH kiekis kraujyje ir bendro poveikio išprovokuoti purvinieji sielos užkaboriai tiesia vijoklius link širdies. Lietus, konteineriai, asmenybės.
Reziumė? Koks dar reziumė... Čia buvo Summer Noise vol. 1.