Po ilgesnės pertraukėlės kasetinė bažnyčia vardu Agharta vėl paleido naują autsaiderišką relyzą į žmones. Pagal logiką ir tiražo kiekį, tokių žmonių turėtų būti 71, tačiau visi puikiai žinome, jog praktikoje viskas yra kitaip. Lyja.
BRUZGYNAI (kažkodėl ne Br-Ū-zgynai) pastaruoju metu gyvuose pasirodymuose pradėjo slinkti link meditatyvesnių, mažiau padrikų garsų. A pusėje įrašyta muzika (je!) yra šių mano žodžių patvirtinimas. Ir nors vėleliau erdvę užpildantys abrazyviniai garso sluoksniai visgi pasireiškia, pagrindine esme išlieka plaukiantis, pernelyg erškėčiais nesibadąs garsas. Net ir prasimušantys harsho daigeliai yra užapvalintais kampais, apvilkti minkšto meditatyvaus rūbo. Galima būtų svaičioti apie nuoseklią projekto „evoliuciją“ tokia kryptimi, bet paskutinis matytas live staiga sugriovė šią eigastį. Truputį netikėtai iššovė gaivalus, regėtus ankstesniuose BRUZGYNŲ pasirodymuose. Back to roots. Pasirodymas pasirodymu, o kasetė byloja kiek kitaip. Pirmi du kūrinukai yra baisingai trumpučiai – iš pradžių nesupratau, ar tai vienas ir tas pats darinys, ar pora atskirų, kadangi pradžioje, suskambus į gelmę besikėsinantiems ambientiniams garsams, nusiteikiau atmosferai, tačiau toji pyst po ne daugiau negu 20-ies sekundžių nutrūko, užleisdama vietą panašios struktūros, tik jau kiek šaižesnių sąskambių drone-ambient srovėms, kurios taipogi nepasivargino užtrukti kiek ilgėliau. Toks dvigubas intro. „Tikraisiais“ kūriniais galima vadinti trečiąjį , skirtą šalčiui („Frost“) ir paskutinį „Effusion“. Šaltis gi iškyla iš besilipdančios tekstūros, kuri pirma mažai kuo asocijuojasi su minusine temperatūra, tačiau neužilgo iš tuštumos atkulniuojanti besivartanti kilpa tuo įtikina – ji įtikinamai skamba antram plane, kas jau savaime suteikia kūriniui gylio. Neskubriai, tačiau tvirtai skverbiasi link šerdies. Supanti erdvė pamažu pripildoma biraus, šniokščiančio garso; pagalvinis harsh, ridenantis kūrinį į jo piką. Pagirtinas nuoseklus konstravimas neišnyksta ir minėtame „Effusion“ – elektroorganiški (hah!) garsai kuria būdravimo atmosferą, paspalvotą tolimų aukštų garsų – tarsi gervės tolumoje skristų horizonto link, ir tai išties kuria nuotaiką. Ne beveidžiai garsai, o rūke nesuvokiami bruožai. Tiesa, šis garsynas neperauga į ledinį triukšmo sukietėjimą, koks yra „Frost“, o palieka keistoje nostalgiškoje erdvėje, kas labai tvarkingai beigi atmosferiškai užbaigia BRUZGYNU pusę. Keliu nykštį šiam įrašui.
Tik pasigirdus pirmoms B pusės sekundėms, iš karto atsimeni žodelyčius „outsider“ beigi „no-fidelity“. NORMA REATKSII garsas panašus į vyraujantį pirmuosiuose Aghartos relyzuose – diktofoninio įrašo suniveliuotas nenusakomos kilmės gaudesys, kiek panašus į abejingai veikiančių staklių ūžesį. Kiek tolėliau – monotoniški šniokštelėjimai, bet kadangi viskas sukišta į siauro skambesio erdvę, pastarieji neiškyla iš bendros dull atmosferos. Šis keistumas iš esmės turi tam tikro žavesio – savo garsų kilmės nenusakomumu, kaži kokia butiška (kambario) paslaptimi ir bandymo įtarti, kokia yra šių pilkšvų garsynų nešama žinia. Problema, jog po kiek laiko tai pradeda pabosti – vienodo lygio burzgesys, niekur nepliūptelintis emociškai, slenka be konkliuzijos ir sunkiai išlaiko dėmesį. Aišku, pavadinimai „Dream Horizon“ beigi „Watcher of Chaos“ (originaliai – rusiški) kaip ir nurodo kryptį, tačiau asmeniniam sąlyčiui su garsu čia lieka mažai vietos, būtent dėl aukščiau suminėtų priežasčių. Aišku, esant atitinkamai nuotaikai, tokia no-fidelity pagalvė savotiškai atpalaiduoja sielos raumenis. Ypač, jeigu neprisirišti prie jokios estetikos beigi atskaitos taškų „vertinant“ muziką. Betgi, šia logika sekant, ir recenzija yra nereikalinga, o ji yra - va čia, dabar, - skaitoma. Reiškia, viskas yra kiek kitaip :] Antrąjam NORMA REATKSII opusui apibūdinti tiktų viskas, kas surašyta aukščiau, tik čia garso lipdinys gal kiek labiau palaidesnis, apsuptas flangeriu atsiduodančiu neartikuliuotu gaudesiu. Trunka trumpiau. Įdomu, kaip projektas skamba kituose savo relyzuose, kuriuos permečiau akimis discogsuose (kažkas viduje man šnabžda įtarimus, jog tikriausiai panašiai). Filosofiški pavadinimai, tradicionalizmo šešėliai, žodinės manipuliacijos. Vienas gabalas netgi vadinasi „Agharta“, va taip.
Mesjė ir paničkos, BRUZGYNŲ indėlį šiame splite laikyčiau įtaigesniu. O pats NORMA REAKTSII pavadinimas iš esmės apibūdina mano reakciją į tokio tipo (t.y. weird/no-fi/outsider) įrašus.
kontakt: www.arma.lt