... ir išvažiavom. Nuo Vilniaus iki Katowicų – nemažas kelio gabalas, todėl pradinis planas buvo naktį pravažiavus Varšuvą apsistoti kokiame nors pakelės motelyje. Betgi planai neretai praranda savo kontūrus, ypač kelionėse. Taip ir dardėjom visąnakt iki pat Katowicų, kadangi tiek pagal surastus adresus, tiek pagal bandymus „iš lempos“ niekur neatsirado vietos septyniems riedėtojams iš Lietuvos, Pradėjus aušti, tapo aišku, jog telieka įveikti likusį kelio gabalą.
Respektas mūsų barankų sukinėtojams, pernakt įveikusiems apie tūkstantį kilometrų. Atsibeldėm į Silezijos sostinę apie devintą ryto, o užsakyto viešbučio check-inas – ne anksčiau 12-os. Taigi, nemiegojusia būsena įvyko pirmas kontaktas su Katowicais, kurie sukūrė daug geresnį įspūdį, negu tikėtasi. Kas, kad nėra tipinio senamiesčio, sukoncentruoto aplink Stary Rynek, kas būdinga daugeliui Lenkijos miestų. Užtat XIX a., (jei nemeluoju) pastatų, išreikštų jugendstilio tarme, yra nemažai. O ir naujesni rajonai nėra bjaurūs – daugiaaukščiai sėkmingai pagyvinami žaliomis zonomis. Šiaip, švarus miestas. Puikaus skonio kinietiškas maistas zabegalkėje, bokalas skystos Warkos ir kelių valandų miegas akcijinės kainos hotelyje prieš koncertą. Pavakarys, kava ir žingsniai link kultūros namų, kurie pasirodė besą didelis pastatas, primenantis simfoninio orkestro būstinę. Fojė panašu į sumažintą sporto rūmų interjerą, tik kiek geresniam lygyje. Atsivelkame truputį po septynių ir pirmąsias sekundes kiek sutrinkame, kai, iėjus salėn, scenoje jau brazdina kažkokia formacija. Vėliau išsiaiškinu, jog tai TREMBLING BELLS – niekad man iki tol negirdėta grupė. Nepasakyčiau, jog pirmas įspūdis sužavėjo – ką gi, groja tvarkingai, priekyje vokaluojanti mergina prie klavišų, muzika skamba kaip prisodrintas roko hipiškas country. Kažkiek new weird America, bet per britišką, griežtesnę prizmę ir su gitaromis. Garsas neatrodo labai geras – viskas lyg ir girdisi, tačiau skambesys pilnesnėse vietose tampa sumaltas. Panašiai buvo ir per C93, bet apie tai vėliau. Viena daina keičia kitą, ir toji pasirodo jau visai įdomi – „inteligentiškesnė“, negu įprasta, roko grupei ritmika, kažkiek minorinio kvapelio (prieš tai skambėjusi dainuška man asocijavosi su gelėtais sijonais ir spalvotais šalikėliais), stiprus vokalistės balsas. Dabar manau, kad savo skambesiu tai buvo artima JETHRO TULL. Ai, trumpai tariant, ką čia tąsytis, - štai copy-paste iš OFF festivalio tinklapio: „Trembling bells are 21st century troubadours. They’re coming over with their mentor, Current 93 frontman David Tibet (with whom they’ll be performing on Thursday evening), but don’t expect any hardcore avant garde or eardrum-shattering experimentation. Trembling Bells take the tradition of British folk songs and add a pinch of the best in psychedelic hard rock. While they might come across as artifacts from another era, their music sounds extraordinarily fresh.“. Va taip. Mano remiuzė – įsigilinus galiu atrasti įdomių vietų, tačiau tikrai ne mano muzika. Gal kitam kontexte, kitaip nusiteikus būtų suėję geriau. Tuo labiau, kad važiuota toli gražu ne dėl jų. Ech, nedėkinga padėtis groti prieš supergrupes, net jeigu ir patinki tai pačiai supergrupei.
T.BELLS baigia pasirodymą, įsižiebia šviesos – pertrauka visai kaip spektaklyje. Žmonės truputį prasivaikšto, bet palikti vietų neskubame – nelabai tikisi, jog ieškodami „geriau“, negu 17-je eilėje, rastume septynias laisvas kėdes. Nepilnas pusvalandis, gęsta lempos ir koncas prasideda. Smagiausia, jog vietoj intro pasigirsta BONEY M „Rivers of Babylon“ disko ritmas. Pastarojo estetika įgauna naują išmatavimą, o pats gabalas tampa kitokiu C93 kontexte. Iškyla foniniai triukšmai, garsas užlūžta iki masyvios triukšmo sienos. Toji trunka neilgai ir užleidžia vietą pirmąjai dainai. Grynai muzikiniu atžvilgiu šis intro man buvo turbūt vienas geriausiu performanso momentų. Gal dėl to, jog priminė kažkada išgirstus pirmuosius C93 kūrinius. Tas neatremiamas egzistencinis nerimas, išsprogstantis pro populiarių dainuškų semplus. Viso setlisto eiliškumo neatgaminu ir nematau prasmės, juolab, kad kai kurie gabalai – kitaip skambantys senieji. Reikia pastebėti, pastarųjų buvo mažiau, negu prieš kelis metus Wroclawe. Grupės sudėtis skyrėsi žmonių kiekiu - mažesnė, skambesys labiau orientuotas į standartinį roko sąstatą su pianinu beigi garso efektais. Garsas – kaip jau minėjau, per TREMBLING BELLS anas manęs nesužavėjo, todėl tikėjausi, kad yra taupomas pagrindinei grupei. Deja, taip nebuvo - ar dėl salės akustikos, ar dėl ko kito, intensyvesnėse vietose vieno instrumento skambesys pavojingai pradėdavo sulipti su kitu. Dar ne košė, bet pakeliui į tai - smulkiai supjaustyta mišrainė. Būgnai paskęsdavo kažkokiam „natūraliam reverbe“ ir energingesniais momentais nebelikdavo akcentų, kas naikino pačių būgnų, kaip instrumento esmę. Žodžiu, garsui ryžčiausi skirti 7 balus iš 10, kadangi ramesniuose pasažuose viskas būdavo OK. Bbz, gal per kritiškai tai vertinu, tačiau kolegos šiuo aspektu atsiliepė panašiai, vadinasi, objektyvumo tame yra. Jau minėtame koncerte Wroclawe, vykusiame katedroje, aidas buvo didžiulis, tačiau ten toji bendra masė neatrodė įsprausta į per mažą jai erdvę. O čia netgi vokalas kartais paskęsdavo. Be abejo, klyksmo „Murderer!“ nesulaikys jokios garso sienos. Tibetas (oi, anas gi dabartės beveilyja būti Davidu Michaelu tevadinamas), kaip įprasta pastaruoju metu matyti fotkėse – su švarku, skrybėle beigi marškiniais, juda po sceną, mosikuodamas, pritūpdamas, vaikštinėdamas pergyvena savo tekstus ir pranašiškai siunčia juos publikai, tarp gabalų nepamiršdamas tai pajuokauti, tai atvirai prabilti apie savo skyrybas. Sėdžiu ir mąstau, jei kokia nors pradedanti grupė brimčintu tokiu principu, kaip dabar C93, susilauktų kažkiek kritikos dėl grojimo struktūros – kūriniui įsivažiuojant, tai vienas, tai kitas muzikantas ir pavėluoja, ir kartais nepataiko į ritmą, betgi tai visiškai negadina bendro vaizdo – tokie atsipalaidavę varžtai, rodos, tik atveria plyšius žvaigždėms šviesti.
 | ||
| Žinau, žinau, prastoka foto. |
„Black Ships Ate The Sky“ koncerte tampa greitu psichodeliniu rokenrolo gabalu, turbūt vienu energingiausiu per visą pasirodymą. Davidas šaiposi iš savęs, ironiškai blevyzgodamas apie „underground cult figure“ statusą. Po to vėl įplaukia į apokaliptiškai švytinčių eilių ekstatišką deklamavimą augančio garso apsuptyje. Pareiškia, jog C93 yra seksistinė grupė, ir todėl skiria dainą dviems moterims, atvykusioms, berods, net iš Maksvos (nelabai koks gabalas buvo, che). Pasirodymui ritantis į pabaigą, Baby Dee suploja šansoninę dainušką „Be Optimistic“, kadangi Davidas prieš tai nusišaipo (ar tikrai?), jog C93 yra „dark and gothic“ Ponas vizionerius po šio kūrinio pūkščia, kad dainuška labai karšta, net jį sujaudino. Bisas, aišku įvyksta, - kaipgi be jo. Tarsi ir trys kūriniai, iš kurių vienas yra „Lucifer Over London“. Neišmanau momento, kai Tibetas pareiškia, jog šis kūrinys 1974 metais buvo Britanijos topuose. Priekinėse eilėse kažkas labai nuoširdžiai šėlsta per šį kavalką. Tai maž ir ne bajeris. Paskutiniam bisui pasilieka tik Davidas su gitaristu ir subrazdina vieną senesnių baladžių. Viskas, dabar jau tikrai pabaiga. Visi ploja, o kaipgi neplosi. Nors man asmeniškai šis pasirodymas neaplenkė regėto Wroclawe, nuo scenos sklindančios charizmos, apgaubtos legendos aureole, nenuneigsi. Beje, video irgi pridėjo atmosferos – neįkyrus, lėtas daugelio mažų švieselių išsibarstymas juodoje erdvėje, susispiečiantis į apskritimą su švytinčiu kryžiumi, po to išsprogstantis ir išsisklaidantis erdvėje. Šis vaizdas priminė albumą „The Starres Are Marching Sadly Home“ – tokioje beribėje kosminėje tamsoje kiekvieno gyvybė švyti maža šviesele, transcendentiškai keliaudama... kur ? Cha, po Wroclawo sakiau sau, kad kurią grupę norėčiau dar išvysti gyvai, tai Current 93 antrukart. Taip ir įvyko – logiška, kad įspūdis ne toks stiprus kaip pirmąkart. Nekantraujantys apsauginiai išprašo visus iš salės, o po to ir iš pastato. Traukiame su pažįstamu lenku iš MONOPIUM bei jo draugeliu alaus Katowicuosna. Black ships drank the beer.
Kelionė atgalios užima porą dienų, aplankant pakeliui ne vieną Lenkijos miestelį, Osvencimą beigi Vilko Guolį; vieną naktį nakvojant hotelyje, naktį pasirodžiusiame panašiu į Didijį Šiaurinį iš Twin Peakso, o kitąnakt – kičiniame kaimo turizmo name. Nors tai kaip ir nepriklauso reportažui, bet kaipgi nepaminėsi. Visata plečiasi.
