Ar geriau vėliau, negu niekad, ar geriau negu šiaip vėliau ?
Sena tiesa, jog Juodaragis veikia lyg pleištas kasdienybėje, atveriantis josios langus ir įleidžiantis gaivaus oro. Netgi visai smagu, jog muzikiniu atžvilgiu asmeniniai interesai apsiriboja vos keliomis grupėmis/pasirodymais- lieka daugiau erdvės smagiai socializacijai, tokioje terpėje paprastiems pokštams suteikiančiai kitą, kosminį išmatavimą.
Tai ne reportas- tai blic atsiminimas, saulės zuikutis mintyse, duoklė renginiui per save patį.
Zaraso sala – gili izoliacija nuo Kitko. Atvykus penktadienį, jau temstant, sunku įsivažiuoti atmosferon. Turbūt pirmąkart atvykau į MJR taip vėlai, tamsoje sunkiau rasti Vietas ir Pažįstamus, matyt, tai ir sąlygoja vangesnį įsijautimą. Bet MJR atveju tai yra maloniai neišvengiama. Svaigt ir plat.
BLOOD AXIS nepalieka jokio įspūdžio, Teisybė reikalauja taip pasakyti, net prie didelių norių nesigauna nieko justelti. Bet tai nesvarbu, nesvarbu, paradoksalus atvejis – Buvimas atperka beveik viską. O OBŠRR pasirodymas atperka tą buvimą. Labai gerai. Aišku, galima pasikabinėti prie smulkmenų, tačiau… OBŠRR šįkart - melancholiškesnis, gilesnis, triphopiškesnis ir ilgesingesnis, nueinantis į plotus be jokios ritmikos, kas yra gerai, idant klausantieji neprisirištų prie vienos vizijos. Šitoje turkiškos formos palapinėje Šiaurinėje scenoje vizijos išplūsta iš krantų. Tai aš vadinu išties įdomia ir reikšminga muzika.
Vėliau būna RAPOON. Ką jau senai norėjau (nekyla ranka rašyti „svajojau“ kaži kodėl – gal dėl to, jog šiais laikais tarsi pildosi galimybės išvysti vis daugiau) išgirsti live. Vaizdas nuvylė. Tiksliau, laptopas su šviečiančiu obuoliuku,- kaži kodėl mani erzina reklaminis žvygtelėjimas tokiam kontexte, atleiskit, makintošiečiai. :] Na ir aišku, sėdėjimas prie kompo. Antra vertus, atlikėjui jau nemažai amžiaus, turėčiau tai atleisti. Juolab kad muzika – RAPOON savo geriausio skambesio tradicijose. Rupūs ambientiniai layeriai, kažkur šaliai vis klaidžiojantis tribal snūdas ir ritminiai atavizmai. Tarp nuovargio ir svaigulio pats tas.
Diena. O ką diena? Gyvybė. Judesys. Šviesa. Vaikai. Ansuz+Algiz vibracijos per dievišką kvatojimąsi. Aprašyti žaižaravimą.
Exhausted entity bebūdami, prie palapinių besivoliojom. Todėl, kol nuėjau iki Pušyno scenos, POLUDNICA spėjo pabaigt. Gal ir gaila. Nemačiau, bet norėjau, tad nežinau kaip vertint. Naktis per vakaro brydes pamažu pradėjo įsukinėti verpetus aplink beigi viduje, laikas temstant neprailgo.
ARNICA – tikėjausi mažiau, gavau žymiai daugiau, Gerai mane kirbina šūksniai, įrėminti būgnų smūgių. Grubiau, negu įprasta standartiniam ritual/neofolk, kas yra išvis puiku. O kaukės ir ritualizacija sujudina atavistines simpatijas.
Besimaidant draivo voniose per VILKDUJĄ ir žiūrint į viską vėliau iš laiko perspektyvos, susidaro vertinimo skirtumas. Žmonės sako, jog buvo gerai. Išties buvo gerai, kadangi kitu atveju kiltų klausimas, kam išvis groti. Tokio mūsuose nėra, yra tik plaukus šiaušiantys vėjai. Bet VILKDUJA yra ir geriau sugrojus, turiu pasakyti. Aiman, kad tik nesugriaučiau burtų, svarstydamas apie pasirodymą „Iš Vidaus“. Todėl stop.
SONNE HAGAL plaukia ir nieko daugiau neapibūdinsi. Švelnu, bet išsidriekus nuo vieno savo krašto iki iko, sunkoka susisigniaužti į ramesnę būseną. Tai iš dalies pavyksta. Neofolkas.
O po to – klaidžiojimai mažais laukais Daiktų ir Momentinių Reikalų. Tamsusis paros metas su savomis taisyklėmis ir įvairiomis kryptimis nurodančiais vektoriais. Atsibudus nenoriai supranti, jog jau sekmadienis – tik atvykus, vijau šį įvaizdį šalin, iki jo neišvengiamo ištikimo. Tuštėjantis palapinių miestelis ir tuštėjanti nostalgija, laiko gumą besistengiant ištempti kuo ilgiau, kol pagaliau įsispraudi keturratėn technikon ir su šampanu bei vynu riedi Vilniop.
Afterpartis tokiais atvejais veikia lyg vaistai nuo sugrįžimo. Kuris yra tik tam, idant bręstų naujos pradžios.
Sena tiesa, jog Juodaragis veikia lyg pleištas kasdienybėje, atveriantis josios langus ir įleidžiantis gaivaus oro. Netgi visai smagu, jog muzikiniu atžvilgiu asmeniniai interesai apsiriboja vos keliomis grupėmis/pasirodymais- lieka daugiau erdvės smagiai socializacijai, tokioje terpėje paprastiems pokštams suteikiančiai kitą, kosminį išmatavimą.
Tai ne reportas- tai blic atsiminimas, saulės zuikutis mintyse, duoklė renginiui per save patį.
Zaraso sala – gili izoliacija nuo Kitko. Atvykus penktadienį, jau temstant, sunku įsivažiuoti atmosferon. Turbūt pirmąkart atvykau į MJR taip vėlai, tamsoje sunkiau rasti Vietas ir Pažįstamus, matyt, tai ir sąlygoja vangesnį įsijautimą. Bet MJR atveju tai yra maloniai neišvengiama. Svaigt ir plat.
BLOOD AXIS nepalieka jokio įspūdžio, Teisybė reikalauja taip pasakyti, net prie didelių norių nesigauna nieko justelti. Bet tai nesvarbu, nesvarbu, paradoksalus atvejis – Buvimas atperka beveik viską. O OBŠRR pasirodymas atperka tą buvimą. Labai gerai. Aišku, galima pasikabinėti prie smulkmenų, tačiau… OBŠRR šįkart - melancholiškesnis, gilesnis, triphopiškesnis ir ilgesingesnis, nueinantis į plotus be jokios ritmikos, kas yra gerai, idant klausantieji neprisirištų prie vienos vizijos. Šitoje turkiškos formos palapinėje Šiaurinėje scenoje vizijos išplūsta iš krantų. Tai aš vadinu išties įdomia ir reikšminga muzika.
Vėliau būna RAPOON. Ką jau senai norėjau (nekyla ranka rašyti „svajojau“ kaži kodėl – gal dėl to, jog šiais laikais tarsi pildosi galimybės išvysti vis daugiau) išgirsti live. Vaizdas nuvylė. Tiksliau, laptopas su šviečiančiu obuoliuku,- kaži kodėl mani erzina reklaminis žvygtelėjimas tokiam kontexte, atleiskit, makintošiečiai. :] Na ir aišku, sėdėjimas prie kompo. Antra vertus, atlikėjui jau nemažai amžiaus, turėčiau tai atleisti. Juolab kad muzika – RAPOON savo geriausio skambesio tradicijose. Rupūs ambientiniai layeriai, kažkur šaliai vis klaidžiojantis tribal snūdas ir ritminiai atavizmai. Tarp nuovargio ir svaigulio pats tas.
Diena. O ką diena? Gyvybė. Judesys. Šviesa. Vaikai. Ansuz+Algiz vibracijos per dievišką kvatojimąsi. Aprašyti žaižaravimą.
Exhausted entity bebūdami, prie palapinių besivoliojom. Todėl, kol nuėjau iki Pušyno scenos, POLUDNICA spėjo pabaigt. Gal ir gaila. Nemačiau, bet norėjau, tad nežinau kaip vertint. Naktis per vakaro brydes pamažu pradėjo įsukinėti verpetus aplink beigi viduje, laikas temstant neprailgo.
ARNICA – tikėjausi mažiau, gavau žymiai daugiau, Gerai mane kirbina šūksniai, įrėminti būgnų smūgių. Grubiau, negu įprasta standartiniam ritual/neofolk, kas yra išvis puiku. O kaukės ir ritualizacija sujudina atavistines simpatijas.
Besimaidant draivo voniose per VILKDUJĄ ir žiūrint į viską vėliau iš laiko perspektyvos, susidaro vertinimo skirtumas. Žmonės sako, jog buvo gerai. Išties buvo gerai, kadangi kitu atveju kiltų klausimas, kam išvis groti. Tokio mūsuose nėra, yra tik plaukus šiaušiantys vėjai. Bet VILKDUJA yra ir geriau sugrojus, turiu pasakyti. Aiman, kad tik nesugriaučiau burtų, svarstydamas apie pasirodymą „Iš Vidaus“. Todėl stop.
SONNE HAGAL plaukia ir nieko daugiau neapibūdinsi. Švelnu, bet išsidriekus nuo vieno savo krašto iki iko, sunkoka susisigniaužti į ramesnę būseną. Tai iš dalies pavyksta. Neofolkas.
O po to – klaidžiojimai mažais laukais Daiktų ir Momentinių Reikalų. Tamsusis paros metas su savomis taisyklėmis ir įvairiomis kryptimis nurodančiais vektoriais. Atsibudus nenoriai supranti, jog jau sekmadienis – tik atvykus, vijau šį įvaizdį šalin, iki jo neišvengiamo ištikimo. Tuštėjantis palapinių miestelis ir tuštėjanti nostalgija, laiko gumą besistengiant ištempti kuo ilgiau, kol pagaliau įsispraudi keturratėn technikon ir su šampanu bei vynu riedi Vilniop.
Afterpartis tokiais atvejais veikia lyg vaistai nuo sugrįžimo. Kuris yra tik tam, idant bręstų naujos pradžios.
XIV.
Super nuotraukos:
Pjano [fotobunkeris] - http://foto.bunkeris.net/2011/08/30/men ... ragis-xiv/
Sieloj Ramaus - http://foto.plasmy.azuolas.org/thumbnails.php?album=164