Kol šitas tingus blogzinas nieko neparašys apie Rumunų relyzą, tol šiuo klausimu vyraus internetinė tyla. Norėčiau klysti, bet kol kas manau esąs teisus. Kita vertus – va, pats kiek laiko tylėjau, cdr‘ą atsisiuntęs. Aplinkybės, ūpo nebuvimas, visokios kitos martakliuškos… Same old shit, kai saka. Gerai, ridenamės arčiau reikalo, žodžių nevėlę…
Manding, teks susitaikyti su esama RUMUNIJOS estetine nuostata. Ta prasme, pirmo relyzo recenzijoje a la intelektualiai burbėjau dėl momentų, kurie atrodė lyg pokštai daržinėj, girto senio draugijoje, o dabar nebeturiu kur dėtis - tenka tai pripažinti integralia projekto dalimi. Viena vertus – subjektyvios asociacijos, tačiau, pažvelgus iš kitos pusės – kodėl gi ne ? Jeigu kokie nors užsienio neokabaretščikai suokia apie prostitutės meilę ispaniškame kabake, nėra jokio preteksto tai suvokti kaip būtiną stiliaus bruožą, į kurį reikia lygiuotis. Ne ką prasčiau (o, turint omeny mūsų sociokultūrinę patirtį – ir žymiai autentiškiau) galima „išgyventi“ tą „nuopolio poeziją“ (sic!) įkaušusio provincijos žmogelio keiksmuose. Tiek vat atseit protingų išvedžiojimų geriant alų ir užsidėjus „Giminaičių balsus“. Albumo (gal tiksliau būtų sakyti – leidinio) pavadinimas dvelkia ironija, kuri yra nuolatinė palydovė Rumunijos muzikoje, turinčioje stiprių galimybių būti įdomesne negu didžioji dauguma šiuo metu Lietuvoje (tiek under- tiek overgrounde) štampuojamos. Girdint ryškiau išreikštą gitarą, kyla noras teigti, jog šis dainuškų rinkinys yra labiau „rokavesnis“ negu pirmasai demo. Tačiau kitose vietose tai prideda paprasčiausio draivo - kad ir gabale „Kaimynų šokis“, po kurio einantis „Miške“ man asocijuojasi su stripinėjimu aplink laužą, rankoj laikant nugertą bambalį. „Šeima jau laukia... nušalo rankos.. pavargo akys.. padėk man, dieve, noriu valgyt...“ – kiek pagaunu iš ne per geriausiai įrašytų vokalų, dainos lyrinis subjektas pasiklydo miške. Vokalai – tiek skambesys, tiek įrašymas, aišku, namudinis, tačiau pirmam leidale pastarieji skambėjo artikuliuočiau/tvarkingiau. Na, o armoškė čia skamba gerai...
Net ir turint omeny įrašo kluptelėjimus, „Giminaičių balsai“ atrodo esą labiau koncentruoti ir išbaigti, negu pirma demo, tačiau su trukme nepersistengta, kas, mano nuomone, yra teisingas žingsnis. Verta paminėti, jog pirmi klausymai neatrodo tokie geri, kokiais tampa vėliau. Kaip ir sakiau, vis dar norisi eliminuoti kažkokį neapibrėžtą „chlamiškumą“ pateikime beigi požiūryje, betgi tai tikriausiai subjektyvumo bakterijos. Prie to galima būtų kabinėtis dar atkakliau, jei muzonas būtų nevežantis arba myžčiojantis standartų tvartelyje, o taip toli gražu nėra. Neprofesionalu, chebrantiška, sakote? Užtat veikia ir nuoširdu. O tai daug svarbiau, negu plastikinis sterilumas.
Reziumė – stebėtinai panaši po pirmojo leidinuko. Žiūrėsim, kaip bus. Visai tikėtina, jog bus taip pat, kaip ir iki šiol...
P.S. Kūrinys „1986“ valdo! Ai, o pirmąkart girdintys apie RUMUNIJĄ orientavimuisi galėtų pasitelkti cabaret/village rock/ experimental apibrėžimus.
Įsigijimui kreiptis: rumunija.blogspot.com
Įsigijimui kreiptis: rumunija.blogspot.com