Intymumo prideda ir handmade cdr pakuotė – sakytum, ne per patvariausia laikmena, tačiau toks sprendimas atrodo teisingas, ypač kada mažai kam berūpi tikras, realus relyzas, o tiems keliems (podraug autoriui), norisi tokį turėti. Jeigu nertume į filosofinius prūdus apie laikinumo sąvoką šiame reikale, prisidėtų dar vienas lygmuo, tačiau tai jau darosi panašu į išvedžiojimus, todėl trrr stop.
Leidinio trukmė – 34-35 minutės – man atrodo ideali. Nei per ilga, nei per trumpa, kaip ir kūriniai, kas sakyčiau, iki tol Oro!Oro! nebuvo būdinga. Betgi taip tik įdomiau, kai kas nors pasikeičia, išlaikydamas savastį. Kitas projektui „netipiškas“ (sakau tai, kiek šaipydamasis pačios sąvokos) dalykas – moteriškas vokalas, atliekantis dar vieno “instrumento“ ar garso layerio (kchem...) funkciją. Žodžių pernelyg nesigirdi, bet tai - ne trūkumas, kadangi artikuliuotesnis jų skambesys, manyč‘, tik pridėtų bereikalingos „rustikos“ plaukiančiam „Sąstingio“ skambesiui. O karts nuo karto ausim pagaunami posakiai - tarsi sapno nuotrupos apsnigtoje troboje (pastaroji vizija manęs niekaip nepaleidžia). Vietomis tekstų fragmentai suskamba kiek naivokai, tačiau tai kuo puikiausiai kompensuoja Ingos dainavimas, balso tembras, dailiai derantis su muzikos srovenimu.
Garsynas, sakytum, etaloninis Oro!Oro! skambesys. Ne revoliucingas garso vartaliojimas, o nebylus savo vertės išlaikymas ir prabos padidinimas – tą liudija „Sąstingio“ dokumentas. Viskas sudaryta iš kelių panašių (o gal net tų pačių) kilpų, tačiau pastarųjų skambesio galimybės išnaudotos iki tolimų horizontų. Ne kiekybė, bet kokybė arba less is more – dalykas, kurio neišmokstama; sensorika, neįgyjama jokiuose universitetuose... Todėl ir sunkoka daug rašyti apie šį leidinį, kuris yra ramus, krištolu skambantis, šaltinio grynumo ambient – jo sidabrinėje erdvėje plepalai tampa beprasmiais.
...Ne tuščiai liaupsinti, o tyloje įkurti krosnį. Blemba, sniegą pakeitė lietus, tačiau saldžiarūgštės snaigės yra kažkur Čia Pat.
