Pasnaudė, paparpė kažkiek SiGGnalas ir, kaip regime, jau truputį pasirąžė. Na ir gerai. Naujus metus pradedame interviu su RUMUNIJA. Iš esmės šis intervas galėjo pasirodyti žymiai anksčiau, tačiau dėl subtilių rumuniškų vingrybių reikalas gana užtruko :). Betgi tai per daug nekeičia situacijos esmės, todėl prašom, žemiau yra visa šita kleketuojanti rašliava:
1. Salut, băieţi! Kaip orelis? Sakykit, tikriausiai Rumuniją jau galima vadinti grupe? Ar tai vistik spontaniškas projektas/chebros sambrūzdis/koks nors kitas velnias ?
Anton: Na, orelis tai câcat. Teoriškai tai je, šiuoliaikinės muzikos kontekste RUMUNIJA galima pavadinti grupe, ir galbūt net roko (yra ten gitaros, priedainiai, šioks toks melodingumas ir pan.). Šiaip, nelabai man tas žodis patinka, grupė, nes jame pačiame jau yra užuomina į kažkokią organizuotą veiklą, tai yra į tai, ko Rumunijoje nėra ir nebuvo. Tai nereiškia, kad mes ne itin rimtai žiūrim į savo kūrybą ir tai tėra tik malonus laisvalaikio užpildymas, tiesiog taip daug įdomiau. Leisti šiam reikalui laisvai rutuliotis, ypatingai nepsirišant prie kokių nors ypatingų principų ir nesistengiant siekti kažkokio pastovumo tos bendros veiklos gyvavime.
Andrius: Manau, savaime išėjo, kad mus vadina grupe, ir tikiu, kad pelnytai. Dabar pagalvojau, kad mes jau seniai buvome grupė – mokyklos laikais grodavau su Arūnu, paskui Arūnas su Antonu, o dabar - visi trys kartu.
2. Ar vyko dar kokių gyvų pasirodymų, apart poros tų, kuriuos mačiau? Ir ar labai netikėta buvo sulaukti kvietimo į „Velniop!“ (kurio dėka ir sužinojau apie jūsų balagančiką)?
Anton: Vienąkart buvo toks proginis savęs demonstravimas viename miestelyje ant scenos su gitarom ir būgnais bet sunku pavadinti tai pasirodymu, iš esmės, buvo tik pavadinimas. Na, o dėl debiuto „Velniop!“ tai ką jau čia slėpti, aišku, ir netikėta ir kažkiek ten neramu buvo sužinoti kad grajinsime, juolab kad ne savo provincijuose, o kiek rimtesnėje vietelėje. Bet gal net netikėčiau buvo per patį koncertą (tiksliau, jau paskui iš filmuotos medžiagos, nes nuo ano buvo likę migloti prisiminimai) pamatyti publikos reakciją – kaip ten bebūtų, ne visi, aišku, bet priemė tai tikrai gerai.
3. Ar sutiktumėt, jog koncertai atskleidžia jūsų grupės/projekto bruožus, kurių nematome/neįtariame esant, tik klausydami įrašo?
Andrius: Kai kurie dalykai ir net kai kurie kūriniai mums patiems pirmą kartą atsiskleidžia tik tada, kai užlipame ant scenos.
4. Turit kokių didesnių ambicijų grupės atžvilgiu, ar tiesiog neforsuojat ir leidžiat viskam vystytis (arba nesivystyti) natūraliai? Kaip manot, jei „papopuliarėtumėt“, kaip tai įtakotų Rumuniją? (Teisybės dėlei reiktų pasakyt, jog man sunkiai įtikima tokia galimybė – tas balaganas pernelyg intymiai nuoširdus, kad taptų, hm... sakykim, plačiaekranis:)
Andrius: Mano manymu, situacija visiškai nenuspėjama. Bet tuo man ir patinka, kad nėra jokio plano, o viskas vyksta kaip išeina.
Anton: Manau, jei ir yra kokios ambicijos, tai jos liečia greičiau patį kūrybinį procesą, o ne tolimesnį kokį savęs pareklamavimą ar kad ir minimalų skverbimasi į plačius vandenis. Nors tai visai nereiškia kad mums nepriimtini šie dalykai, tiesiog, taip jau yra. Prognozuoti, aišku, nėra prasmės, bet manau, papopuliaravimas mums negresia bet kūriuo atveju (ir dėl išvardintų savybių irgi), kas visai džiugina.
5. Kas geriausia pachmielui ?
Arūnas: Nuo ko susergu, tuo ir gydausi.
Anton: Ee... Gal „limonadas“? Darausi aš tokį skystį, jei tik sąlygos ir sveikata leidžia: vanduo ir citrinos sultys plius cukraus dar kažkiek galima. Padėti tai nepadeda, bet atsigerti visai gardu.
6. Ar norėtumėte nuvykti į Rumuniją, o maž jau buvote? Ei, ir kodėl būtent Rumunija? Šiaip gal ir įtariu, kodėl, tačiau noriu išgirsti jūsų teiginį (-ius).
Andrius: Tikiu, kad kažkada nuvyksime, jeigu dar ilgai grosime.
Anton: Na taip, Rumunijoje mes, aišku, nebuvome. Šiaip, dabartinis mūsų šios šalies įsivaizdavimas kol kas mažai kuo skiriasi nuo labiausiai paplitusių stereotipų šia tema, taip kad nuvykti ir įvertinti kaip ten viskas iš tikrųjų, būtų tikrai įdomu.
Paprastai tariant – RUMUNIJA, nes gražiai skamba. Šiaip tai pats žodis atsitiktinai, bet labai riebiai išlindo iš kažkokių ten senesnių pokalbių pusiau muzikinėm temom. T.y. tas vienas žodis ir nurodė visą tolimesnę kryptį. Pradžioje gimė toks masyvus vaizdinys, savotiškas pasaulėlis, o jau tik paskui tai kažkaip įgavo muzikinę formą. Taip kad iš esmės viskas prasidėjo nuo visiško atsitiktinumo. Įdomu butų susipažinti ir su alternatyvia pavadinimo kilmės versija :)
Anton: Na, orelis tai câcat. Teoriškai tai je, šiuoliaikinės muzikos kontekste RUMUNIJA galima pavadinti grupe, ir galbūt net roko (yra ten gitaros, priedainiai, šioks toks melodingumas ir pan.). Šiaip, nelabai man tas žodis patinka, grupė, nes jame pačiame jau yra užuomina į kažkokią organizuotą veiklą, tai yra į tai, ko Rumunijoje nėra ir nebuvo. Tai nereiškia, kad mes ne itin rimtai žiūrim į savo kūrybą ir tai tėra tik malonus laisvalaikio užpildymas, tiesiog taip daug įdomiau. Leisti šiam reikalui laisvai rutuliotis, ypatingai nepsirišant prie kokių nors ypatingų principų ir nesistengiant siekti kažkokio pastovumo tos bendros veiklos gyvavime.
Andrius: Manau, savaime išėjo, kad mus vadina grupe, ir tikiu, kad pelnytai. Dabar pagalvojau, kad mes jau seniai buvome grupė – mokyklos laikais grodavau su Arūnu, paskui Arūnas su Antonu, o dabar - visi trys kartu.
2. Ar vyko dar kokių gyvų pasirodymų, apart poros tų, kuriuos mačiau? Ir ar labai netikėta buvo sulaukti kvietimo į „Velniop!“ (kurio dėka ir sužinojau apie jūsų balagančiką)?
Anton: Vienąkart buvo toks proginis savęs demonstravimas viename miestelyje ant scenos su gitarom ir būgnais bet sunku pavadinti tai pasirodymu, iš esmės, buvo tik pavadinimas. Na, o dėl debiuto „Velniop!“ tai ką jau čia slėpti, aišku, ir netikėta ir kažkiek ten neramu buvo sužinoti kad grajinsime, juolab kad ne savo provincijuose, o kiek rimtesnėje vietelėje. Bet gal net netikėčiau buvo per patį koncertą (tiksliau, jau paskui iš filmuotos medžiagos, nes nuo ano buvo likę migloti prisiminimai) pamatyti publikos reakciją – kaip ten bebūtų, ne visi, aišku, bet priemė tai tikrai gerai.
3. Ar sutiktumėt, jog koncertai atskleidžia jūsų grupės/projekto bruožus, kurių nematome/neįtariame esant, tik klausydami įrašo?
Andrius: Kai kurie dalykai ir net kai kurie kūriniai mums patiems pirmą kartą atsiskleidžia tik tada, kai užlipame ant scenos.
4. Turit kokių didesnių ambicijų grupės atžvilgiu, ar tiesiog neforsuojat ir leidžiat viskam vystytis (arba nesivystyti) natūraliai? Kaip manot, jei „papopuliarėtumėt“, kaip tai įtakotų Rumuniją? (Teisybės dėlei reiktų pasakyt, jog man sunkiai įtikima tokia galimybė – tas balaganas pernelyg intymiai nuoširdus, kad taptų, hm... sakykim, plačiaekranis:)
Andrius: Mano manymu, situacija visiškai nenuspėjama. Bet tuo man ir patinka, kad nėra jokio plano, o viskas vyksta kaip išeina.
Anton: Manau, jei ir yra kokios ambicijos, tai jos liečia greičiau patį kūrybinį procesą, o ne tolimesnį kokį savęs pareklamavimą ar kad ir minimalų skverbimasi į plačius vandenis. Nors tai visai nereiškia kad mums nepriimtini šie dalykai, tiesiog, taip jau yra. Prognozuoti, aišku, nėra prasmės, bet manau, papopuliaravimas mums negresia bet kūriuo atveju (ir dėl išvardintų savybių irgi), kas visai džiugina.
5. Kas geriausia pachmielui ?
Arūnas: Nuo ko susergu, tuo ir gydausi.
Anton: Ee... Gal „limonadas“? Darausi aš tokį skystį, jei tik sąlygos ir sveikata leidžia: vanduo ir citrinos sultys plius cukraus dar kažkiek galima. Padėti tai nepadeda, bet atsigerti visai gardu.
6. Ar norėtumėte nuvykti į Rumuniją, o maž jau buvote? Ei, ir kodėl būtent Rumunija? Šiaip gal ir įtariu, kodėl, tačiau noriu išgirsti jūsų teiginį (-ius).
Andrius: Tikiu, kad kažkada nuvyksime, jeigu dar ilgai grosime.
Anton: Na taip, Rumunijoje mes, aišku, nebuvome. Šiaip, dabartinis mūsų šios šalies įsivaizdavimas kol kas mažai kuo skiriasi nuo labiausiai paplitusių stereotipų šia tema, taip kad nuvykti ir įvertinti kaip ten viskas iš tikrųjų, būtų tikrai įdomu.
Paprastai tariant – RUMUNIJA, nes gražiai skamba. Šiaip tai pats žodis atsitiktinai, bet labai riebiai išlindo iš kažkokių ten senesnių pokalbių pusiau muzikinėm temom. T.y. tas vienas žodis ir nurodė visą tolimesnę kryptį. Pradžioje gimė toks masyvus vaizdinys, savotiškas pasaulėlis, o jau tik paskui tai kažkaip įgavo muzikinę formą. Taip kad iš esmės viskas prasidėjo nuo visiško atsitiktinumo. Įdomu butų susipažinti ir su alternatyvia pavadinimo kilmės versija :)
7. Kažkaip smagu buvo gauti voką su cdr iš Radviliškio, tokiu būdu pasidžiaugiant, jog ir mažesniuose miestuose vyksta kažkas įdomaus. Gal net įdomesnio negu „didmiesčiuose“. Susidariau įspūdį, jog bazuojatės Šiaulių-Radviliškio zonose? Ar nėra pastovios „bazės“? Na, ir aplinka, kurioje gyvenate, manyčiau, įtakoja Rumunijos muziką bei estetinę išraišką, ane ?
Anton: Bazės jokios nėra, tiesiog yra keletas pastovių vietų (daugiausiai, Radviliškyje) kuriose daromi įrašai, kartais repetuojama, ar šiaip maloniai leidžiamas laikas. Tikrai taip, visa ta geografinė aplinka turi svarbų vaidmenį, praktiškai, jos dėka ir susiformavo tai, kas dabar vadinasi RUMUNIJA.
Andrius: Iš savo pusės galiu pasakyti, kad nors šiuo metu ir nesibazuojame kartu, bet bendrai esame kilę iš to pačio krašto, ir gyvenome kažkiek panašiomis aplinkybėmis, o šaknys tai jau labai daug. Kartu patyrėme ir išgyvenome visokių bendrų kultūrinių dalykų, sėmėmės to, kas būdinga mūsų regionui.
Arūnas: Aš gyvenu kaime, kuriame kas antras žmogus yra filosofas. Jau pats gyvenimas tarp šių žmonių yra neišsemiamas šaltininis kūrybai.
8. Kur sempluojat įkaušusius diedus ?
Anton: Visi jie – Radviliškio rajono ir apylinkių gyventojai. Sempliuoti juos galima visur ir visada, tereikia tik laiku išsitraukti kokią tai įrašymo priemonę. Iš to, kas jau buvo panaudota, dalis tokių field recordingų buvo daryta Baukų kaime, kai kas – pačiame Radviliškyje. Na, o kalbant konkrečiau, tai, tarkim, vienas iš tokių ryškesnių personažų yra pats naturaliausias vieno iš mūsų artimų „gimaičių balsas“.
9. Paprastas klausimas: kokia muziką mėgstat / ką klausot?
Arūnas: Man patinka graži muzika.
Andrius: Asmeniškai mėgstu įvairovę ir originalumą. Nuo šimtametės klasikos ar tūkstantmečių etnografinių palikimų iki dabartinio subkultūrų ir avangardo pasaulio. Daugiausiai klausau Post-punk, post-rock.
Anton: Nesinori kažkaip vardinti mėgstamiausius pavadinimus, datas ar pavardes, be to spektras visų tų stiliukų, jei jau taip, yra pakankamai platus. Arba kaip tik siauras, iš kitos pusės. Na o šiokias tokias išvadas apie musų muzikinius prisirišimus, manau, galima daryti iš iš pačios RUMUNIJOS kūrybos. Kai kur tos įtakos ar analogijos neišvengiamai išlenda ir matosi, taip sakant, plika akim.
10. Kur išmokai grot armonika, e ?! Ana vienur prideda tokio nostalgiško skambesio, kitur tarsi kviečia kartu linguot prie stalo. Mužikiškos linksmybės Rumunijai nesvetimos, bet turbūt ir melancholiškesni dalykai/pergyvenimai randa vietą projekte?
Arūnas: Dar neišmokau. Tėvas jaunystėje grodavo vestuvėse armonika, tai nuo pat vaikystės susidomėjau šiuo daiktu. Beje, tai mano mėgstamiausias instrumentas!
11. Kas dabar bus ?
Anton: Faktas, kad kažkas vis tik bus. Nes niekada taip nebuvo, kad visai nieko nebuvo.. (c) O jei konkrečiau – tikrai dar bus albumų ir gal kokių pakoncertavimų (jei tik kvies kas nors).
12. Kaip reikalai su įrašais? Kažkuriame emaile lyg minėta, jog yra ir naujesnio materijolo, ar aš čia kažką painioju ?
Anton: Tai taip, labai greitai pagaliau paleisim trečią įrašą. Tai bus mini albumas „Feliksas“, rašytas ir planuotas išleisti dar vasarą, ko dėl įvairiausių stabdymų, tingėjimų ir šiokių tokių vidinių pokyčių neįvyko. Iš esmės, nieko naujo, beveik visi gabalai bent porą kartų tai tikrai skambėjo koncertuose, na ir internetuose įdetos kelios demo versijos.
Andrius: Aš, paskutiniu metu, o gal visą gyvenimą kur nors vėluoju, bet turbūt dėl to, kad patinka kai kuriems dalykams skirti daugiau laiko, neskubėti priverstinai.
13. Na, ar dar ką sakysit pabaigai ? Ačiū už atsakymus, be abejo.
Arūnas: Tiktai meilė, meilė ir meilė. Muzikai.
Anton: Tikiuos, tai vis tik ne pabaiga. Tai ką, klausykite RUMUNIJOS ir likite savo vietose. Dėkui.
Anton: Bazės jokios nėra, tiesiog yra keletas pastovių vietų (daugiausiai, Radviliškyje) kuriose daromi įrašai, kartais repetuojama, ar šiaip maloniai leidžiamas laikas. Tikrai taip, visa ta geografinė aplinka turi svarbų vaidmenį, praktiškai, jos dėka ir susiformavo tai, kas dabar vadinasi RUMUNIJA.
Andrius: Iš savo pusės galiu pasakyti, kad nors šiuo metu ir nesibazuojame kartu, bet bendrai esame kilę iš to pačio krašto, ir gyvenome kažkiek panašiomis aplinkybėmis, o šaknys tai jau labai daug. Kartu patyrėme ir išgyvenome visokių bendrų kultūrinių dalykų, sėmėmės to, kas būdinga mūsų regionui.
Arūnas: Aš gyvenu kaime, kuriame kas antras žmogus yra filosofas. Jau pats gyvenimas tarp šių žmonių yra neišsemiamas šaltininis kūrybai.
8. Kur sempluojat įkaušusius diedus ?
Anton: Visi jie – Radviliškio rajono ir apylinkių gyventojai. Sempliuoti juos galima visur ir visada, tereikia tik laiku išsitraukti kokią tai įrašymo priemonę. Iš to, kas jau buvo panaudota, dalis tokių field recordingų buvo daryta Baukų kaime, kai kas – pačiame Radviliškyje. Na, o kalbant konkrečiau, tai, tarkim, vienas iš tokių ryškesnių personažų yra pats naturaliausias vieno iš mūsų artimų „gimaičių balsas“.
9. Paprastas klausimas: kokia muziką mėgstat / ką klausot?
Arūnas: Man patinka graži muzika.
Andrius: Asmeniškai mėgstu įvairovę ir originalumą. Nuo šimtametės klasikos ar tūkstantmečių etnografinių palikimų iki dabartinio subkultūrų ir avangardo pasaulio. Daugiausiai klausau Post-punk, post-rock.
Anton: Nesinori kažkaip vardinti mėgstamiausius pavadinimus, datas ar pavardes, be to spektras visų tų stiliukų, jei jau taip, yra pakankamai platus. Arba kaip tik siauras, iš kitos pusės. Na o šiokias tokias išvadas apie musų muzikinius prisirišimus, manau, galima daryti iš iš pačios RUMUNIJOS kūrybos. Kai kur tos įtakos ar analogijos neišvengiamai išlenda ir matosi, taip sakant, plika akim.
10. Kur išmokai grot armonika, e ?! Ana vienur prideda tokio nostalgiško skambesio, kitur tarsi kviečia kartu linguot prie stalo. Mužikiškos linksmybės Rumunijai nesvetimos, bet turbūt ir melancholiškesni dalykai/pergyvenimai randa vietą projekte?
Arūnas: Dar neišmokau. Tėvas jaunystėje grodavo vestuvėse armonika, tai nuo pat vaikystės susidomėjau šiuo daiktu. Beje, tai mano mėgstamiausias instrumentas!
11. Kas dabar bus ?
Anton: Faktas, kad kažkas vis tik bus. Nes niekada taip nebuvo, kad visai nieko nebuvo.. (c) O jei konkrečiau – tikrai dar bus albumų ir gal kokių pakoncertavimų (jei tik kvies kas nors).
12. Kaip reikalai su įrašais? Kažkuriame emaile lyg minėta, jog yra ir naujesnio materijolo, ar aš čia kažką painioju ?
Anton: Tai taip, labai greitai pagaliau paleisim trečią įrašą. Tai bus mini albumas „Feliksas“, rašytas ir planuotas išleisti dar vasarą, ko dėl įvairiausių stabdymų, tingėjimų ir šiokių tokių vidinių pokyčių neįvyko. Iš esmės, nieko naujo, beveik visi gabalai bent porą kartų tai tikrai skambėjo koncertuose, na ir internetuose įdetos kelios demo versijos.
Andrius: Aš, paskutiniu metu, o gal visą gyvenimą kur nors vėluoju, bet turbūt dėl to, kad patinka kai kuriems dalykams skirti daugiau laiko, neskubėti priverstinai.
13. Na, ar dar ką sakysit pabaigai ? Ačiū už atsakymus, be abejo.
Arūnas: Tiktai meilė, meilė ir meilė. Muzikai.
Anton: Tikiuos, tai vis tik ne pabaiga. Tai ką, klausykite RUMUNIJOS ir likite savo vietose. Dėkui.
PLIUS PLIUS
PLIUS MINUS OKEI,
Kaip sako rumunija.blogspot.com, interviu minimas FELIKSAS EP jau pasirodė ! Ten pat galite pamatyti ir kitą su tuo susijusią informaciją, kelias fotkes, kurias rumunai mielai leido naudoti šiam interviu beigi kitas smulkmenas.
Arainikum ;)