Open up your mind, and ku ku ku baby… Prieš kelis metus, grįždamas iš Current 93 koncerto Wroclawe, mąsčiau, ką gi dar iš neordinariosios scenos grandų būtų gerai išvysti. Priėjau greitos išvados, jog bene Death In June (kuris tuo metu skelbėsi nebekoncertuosiąs, todėl netelkiau tam didelių vilčių), arba C93 antrukart. Ir pirma, ir antra išsipildė. Kaip sakė (sako) COIL – be careful what you wish for. Karentai antrukart nusėdo širdyje ne taip stipriai, kaip pirmosios akistatos metu, na o DI6 viršijo lūkesčius ir, reikia pripažinti, numušė bekerojantį skepticizmą. Ėjau genamas nostalgijos ir atsimindamas, kaip sukdavau DI6 perrašytose kasetėse (vėliau Cdr) podraug su tais pačiais COIL, C93 ir kita makabra. Iš pradžių nelabai suvokdamas, kame čia kampas, bet ilgainiui vis giliau klimpdamas į keistesnių garsų puotą. Priedo, kai pagalvoji, jog prieš kurį laiką net nesvarstei galimybės kažką iš pastarųjų išvysti Lietuvoje, o dabar turi Vilniuje, savo pašonėje, tuomet neatvykimą tegali prilyginti (išskyrus svarias priežastis) arba intereso ne(be)buvimui arba apkiautimui. O.k., gal per daug įsivažiavau, visgi, jei būčiau turėjęs galimybę tame sudalyvauti prieš kokius 5-6 metus, matyt, svaigčiau tikrai neadekvačiai. Dabar sakyčiausi įgavęs tam tikros distancijos, leidžiančios vertinti kritiškiau. Arba išpindėti, che che.
Raitomės iš mano plerpalų į „Propagandos“ salę, kur groja apšildantieji latviai ĒNU KALEIDOSKOPS. Ir vėl, blemba, turiu pasakyti tą patį – įspūdis geresnis, negu tikėjausi. Maniau, reiks pražiovauti vienalytį, pilką brazdenimą, tačiau braliukai suskamba gaiviai ir maloniai. Laukti neprailgo ir skubinti nesinorėjo. Visai kitas įspūdis, negu MJR Aukštadvaryje metu. (Nors dar anksčiau, Zarasuose, jųjų live buvo irgi okei – arba čia grupė banguoja, arba aš pats bangas keliu). Aišku, tai kanoninis neofolkas, kuriame nieko naujo neaptiksi, netgi idėjinės citatos yra kažkur matytos. Tačiau buvo, kaip aprašiau aukščiau. Ai, ir latviškai skambėjo tikrai geriau negu vokiškai.
Savaime suprantama, kad buvo pertrauka, kurios metu vyko savaime suprantami dalykai. Nagi, girdžiu plojimus, anie mane traukia salėn. Douglas P. ir etatinis DI6 būgnininkas John Murphy. Viskas kaip regėta video ir nuotraukose – antrąja oda tapęs kamufliažas ir antruoju veidu virtusi kaukė. Bet juk dėl to čia ir susirinkome, ane? Pradžia įtaigi beigi stipriai nuteikianti. Būgnų griaudėjimas - paprasta ir tvirta. Hailhailhail šiai apeigai – tai verčia tikėti, kad DI6 runų (arba jos jo) neapleido. Piggy piggy… Į veiksmą kyla gitara ir... ir, tiesą sakant, nežinia kaip išraityt, kadangi situacija tokia, jog nepatyrusiems konteksto/savo laiku nepergyvenusiems-neatradusiems projekto dainų, iš techninės pusės tai galėjo regėtis kaip „ot nu kas čia tokio, ūsočius brazdina šešiom stygom panašaus emocinio užtaiso šlagerius podraug su neįmantriais būgnų ritmais.“ Be abejo, trokštantiems margo šou ar nežiniukams taip ir turėjo atrodyti. Kadangi nepriskiriu savęs nei vienai šių grupių, galiu bandyti rikiuotis Adeptų gretosna. Adeptų, kurie kažkada melancholiškesniais vakarais suko „But, what Ends, When The Symbols Shatter“ ar „Rose Clouds Of Holocaust“, niūniavusiais „All Pigs Must Die“, gėrusiais pas draugelį, besisukant „Heaven Street“, o gal net stabtelėjusiais ties DI6 nuotrauka, kur tamsoje ant baslio pamauta gyvulio galva, matyt, yra ne šiaip sau. Aišku, visa tai, ką aš čia rašau, tėra Hollows of Devotion... Arba nostalgija, bet man pofig :) Kalbėjau, jog sunku suvokt, kaip grupės gali groti gabalus, kuriuos sukūrė prieš kokius 20 metų, kaip aniems nenusibosta, o štai dabar pats pritardamas niūniuoju dainų žodžius. Ei, juk tai tiesiog dainos, gitara ir tekstas, kas ir kabina dėl savo elementarumo. Douglasui nėra kur dėtis, tai ir pagroja bemaž visus „hitus“, kuriuos taip vadinti yra truputį keistoka, bet kurgi pats dėsies, jei kitaip to neišeina įvardyti. Ir esu patenkintas, girdėdamas, tai, ko noriu, - nelyg šešiasdešimtmetis Smokie fanas, linksintis į muzikos taktą sportrūmyje. Nors kažkuriuo akimirksniu viskas tarsi susiniveliuoja, dėmesį vėl atstato kitas hitas. [Kažkada specialiai iš Vokietijos atsivežiau buteliuką vyno, idant atsikimščiau, pasileidęs „Runes and Men“]. Po biso viskas baigiasi vėlgi būgnais ir „C'est Un Rêve“. Douglas pareiškia, jog nieko nebeturi šiam vakarui. Ir gerai, kitaip būtų prailgę. Ideali trukmė.
 |
| Dėdė su gitara. |
Šiuo metu tikrai retas atvejis, kad namuose skalambyčiau Death In June, ir juolab nepavadinčiau savęs extra fanu, mėgstančiu visą projekto muziką skersai išilgai ar alpstančiu dėl Douglaso fotkių vis kitokia uniforma. Tačiau koncas priminė (pačiam taipogi), kodėl Mirtis Biržely yra faking kultas tam tikroje terpėje ir kodėl dabar tiek daug pasekėjų rengiasi a la kariškai, kirbina gitarytes,bet nepriartėja nė prie trečdalio to. Juk vos keli akordai, kas čia tokio, a ? Aišku, iki suvenyrų gaminimo pamišę ir už atributus permokantys fanai kelia šypsnį, tačiau čia tikriausiai jų pačių problema. Taip, DI6 ponuliai atrodė kiek pavargę, taip, kartais susimąstydavau, ar jam pačiam nėra tapę rutina groti tuos pačius gabalus, tačiau gavau daugiau negu tikėjausi - o tai kažką liudija..
Norėjau dar kaži ką pablevyzgoti, bet nusprendžiau, jog daug įdomiau DI6 Live Anniversary bloge matyti: „Does Death In June's most beautiful fans live in Lithuania?“. Chacha, nesigilinkime, su kokia intencija tai parašyta, o geriau patikrinkime Sieloj Ramaus nuotraukų nuorodą. [šiame reporte- taipogi jo foto]. Heilige !?