Prieš pradėdamas rašyti savo ataidėjimus renginio tema, probėgšmomis užmečiau žvilgsnį, gal kas jau internete yra atsiliepęs. Tarsi niekas, tik viename puslapyje pastebėjau, jog: „106 fcbk vartotojai dalyvavo renginyje“. Aha, kurgi ne, didesnioji dalis, matyt, slėpėsi tarp kėdžių, kokie septyni sulindo į Mėnulio muliažą, na, o likę buvo pabarstyti per kelis planetariumo aukštus. Virtualus mygtukas lengva spaust‘... Iš esmės dalyvaujančiųjų skaičius, mano galva, neviršijo kokių 40 asabų, čia jau organizatoriai („Shatriah“) galėtų patikslinti (ir patikslino – netoli 50). Beje, įdomus „Shatrijos“ kryptelėjimas muzikinio stiliaus atžvilgiu: nuo minimal/new wave bei related - ambient/experimental link. Žiūrėsim, kaip šitas „praplatėjimas“ vystysis toliau. Ogi dabar - planetariumas. Man patinka jo interjero nuotaika. Ir tai, jog apart renginio tuščia ir tylu. Nors pastatytas, regis, ne taip ir senai (1989 m.), tačiau savo erdvės padalinimuose, patalpų atmosferoje planetariumas laiko sugniaužęs tą keistą aštuoniasdešimtųjų dizaino poveikį. Kaži kokia modenizmo paslaptybė. Truputį apleistas, truputį naudojamas – utilitarumo paribys. Ir tai neabejotinai pridėjo savotiškos atmosferos renginiui. Davai, tegu būna credo: Įdomios vietos-įdomiems potyriams!
Neabejoju, jog jei line-upe ryškėtų kokie „girdėtesni“ vardai, žiūrovų būtų galima tikėtis bent
10-čia daugiau. Bet tai jokiu būdu nėra rodiklis, kadangi žingeidžiausi interesantai tokiomis kategorijomis nesivadovauja. Visgi, jei kalbėčiau apie savo subjektyvumo karalystę, joje tokie atvejai, kai projekto „pavadinimu“ yra atlikėjo vardas ir pavardė, daug simpatijų nesusilaukia. Ir... gauna atsaką - įkulniuoju po aptemusiu kupolu, LUKUI PETRAIČIUI jau pradėjus groti, o atsisėdęs suprantu, jog man patinka šie garsai. Pavadinčiau tai paprastai, konkrečiai sukurtu ambientu, be revoliucinų sprendimų ar primygtinio experimentavimo, tačiau skambančiu organiškai, išvengiančiu „tuščiažodžiavimo“ ir greitai pasiekiančiu tikslą. Derantys tonų pasažai, tvarkingi semplai ir kosminis video (paaiškėja, jog čia VJ gerai atlieka savo darbą) podraug su renginio vieta išlieja sėkmingą lydinį. Nežinau, kaip vertinti grojimo trukmę, nes, kaip minėjau, atėjau pavėlavęs, tačiau man viskas truko tiek, kiek reikia. Visgi, stovėdamas pvz. prie CD larioko, nesuskubčiau pirkti to, ant kurio parašyta LUKAS PETRAITIS (dėl aukščiau išvardytų priežasčių - man tiesiog nepatinka tokie „taip, čia esu aš“ „pavadinimai“). Tikriausiai tai mano nusistatymas, ar kažkokia neurozė, bet faktas, kad jis veikia. O šiaip vakaro kontexte vienas įdomesnių skambėjimų. Aišku, jei ne planetariumas+video, stebėti browsinantį atlikėją nebūtų pernelyg įdomu :)
10-čia daugiau. Bet tai jokiu būdu nėra rodiklis, kadangi žingeidžiausi interesantai tokiomis kategorijomis nesivadovauja. Visgi, jei kalbėčiau apie savo subjektyvumo karalystę, joje tokie atvejai, kai projekto „pavadinimu“ yra atlikėjo vardas ir pavardė, daug simpatijų nesusilaukia. Ir... gauna atsaką - įkulniuoju po aptemusiu kupolu, LUKUI PETRAIČIUI jau pradėjus groti, o atsisėdęs suprantu, jog man patinka šie garsai. Pavadinčiau tai paprastai, konkrečiai sukurtu ambientu, be revoliucinų sprendimų ar primygtinio experimentavimo, tačiau skambančiu organiškai, išvengiančiu „tuščiažodžiavimo“ ir greitai pasiekiančiu tikslą. Derantys tonų pasažai, tvarkingi semplai ir kosminis video (paaiškėja, jog čia VJ gerai atlieka savo darbą) podraug su renginio vieta išlieja sėkmingą lydinį. Nežinau, kaip vertinti grojimo trukmę, nes, kaip minėjau, atėjau pavėlavęs, tačiau man viskas truko tiek, kiek reikia. Visgi, stovėdamas pvz. prie CD larioko, nesuskubčiau pirkti to, ant kurio parašyta LUKAS PETRAITIS (dėl aukščiau išvardytų priežasčių - man tiesiog nepatinka tokie „taip, čia esu aš“ „pavadinimai“). Tikriausiai tai mano nusistatymas, ar kažkokia neurozė, bet faktas, kad jis veikia. O šiaip vakaro kontexte vienas įdomesnių skambėjimų. Aišku, jei ne planetariumas+video, stebėti browsinantį atlikėją nebūtų pernelyg įdomu :)
Sekantis prie stalo patikrinti gmailo atsisėda ERSHA. Kadangi, kaip supratote, esu burbėjimo meistras, negaliu nepaminėti, jog šis pavadinimas kelia asociacijas visų pirma su kokiu nors reperiu. Yo ERSHA! Taigi, pastarojo atveju unisonai, ramus plaukimas bei neskubrios, pereinančios iš vienos iš kitą struktūros dingsta. Vietoje to – neramus, šaltai experimentalistinis, šokčiojantis popuri. Štai išsirutulioja kažkokia tema, įdomus soundas ar potencijos turinti kilpa, tačiau pastariesiems neleidžiama įsivažiuoti, pražysti savo garse - vietoje to ganėtinai grubai pereinama į kitą atkarpą. Toks jausmas, jog per trumpą laiką norima parodyti kuo daugiau, kai less is more doktrina čia suveiktų žymiai įtikinamiau. Ir galu gale išlindęs bytas-svetimkūnis visai suvelia situaciją. O juk buvo ne vienas momentas, galėjęs tapti solidžiu kūriniu. Na gerai, neprimetinėkime kūrybos principų :)
Prisipažinsiu, jog eidamas į planetariumą, daugiausia tikėjausi iš SKELDOS (Skeldų) pasirodymo. Aišku, anas mana pažįstamas, o ir šiaip požiūriai į muziką ne vienu atveju panašūs. Taigi, jau galite apšaukti šališku. Bet nifiga! :) Nebe laptopas, nebe sėdintis atlikėjas ir šiurkštesni garsai. Ar dėl įgarsinimo subtilybių, ar ko kito, betgi pirmąją pasirodymo pusę man trūko žemų dažnių, tarsi molis sulipdysiančių tą ganėtinai abrazyvią garso tėkmę, suteiksiančių jai sultingumo bei svorio. Vis mąsčiau, ar čia taip sumanyta, ar tiesiog susiklosčiusios garsinės aplinkybės. (Vėliau mane pasiekė teiginys, jog atlikėjo vietoje bemaž nieko normaliai nesigirdi). Pats garsas, sakyčiau... keistas. Suprantu, jog tai - labai neapibrėžtas žodis, tačiau būtent jis iššauna alaus kamščio pavidalu mintyse. Atšiaurokas, bet ne agresyvus; grūdėtas, tačiau ne detaliai; aidintis, tačiau neryškiai. Artikuliuotesnis judėjimas išniro pasirodymui slenkant pabaigop, kai mano lauktieji žemi dažniai prabilo melodiškesniais pasažais ir taip pagaliau pasotino išbadėjusį garso diapazoną. Įsijungęs vokalo semplas, atrodo, beveik žanro kanono reikalas, tik kažkodėl vieniems sekasi jį inkorporuoti, kitiems ne. SKELDOS atveju varnelė įsitaiso prie sėkmės. Štai išaugo keliasluoksnė, įgelminanti garso banga, suminkštėjo abrazyvas ir... viskas baigėsi. Mano skoniui galėjo būti mažiau pradžios, daugiau pabaigos, hehe:)
LOVE CULT buvau matęs tik vyriškosios dueto pusės pasirodymą OKEAN OGNYA vardu, kažkada vykusį XI20 viečikėje. Dar namuose yra kasetė, taigi garsyną maniausi plius minus įtariąs. Porai pradėjus groti, įtarimas pasitvirtino. Delayumi grįstas moteriško ir vyriško balso duetas, ištįstantis į ambientinį gausmą, paspalvotas kitų garsų. Ramiai, pusiaumiga lipdėsi sapningi kūlversčiai, kuriems erdvės suteikė merginos balsas, tam tinkantis daug geriau negu, leiskit išdrįsti, vyriškas gaudesys – ar ne geriau būtų buvę vietoj to sugeneruoti kokį žemą toną, skambantį sodriau, tokiu būdu sukuriant dailią atsvarą moteriškąjąm „dainavimui“? Užtektų pabandyt įsivaizduoti tai skambant be delayaus... Na, kaip bebūtų, su papildomomis garso manipuliacijomis tai užaugo iki vis taip pat mielai, sapniškai beskambančių minkštų bangų jūros, ką laikyčiau LOVE CULT pasirodymo piku. Antroji pasirodymo dalis (kaip regiu, pasirodymai šiame konce vis susiskirsto į dalis) visa galva, o gal netgi abiejom nusileido pirmąjai. Bespalviai, nežinia kuom turintys būti patrauklūs brazdėjimai, kokių pilna aptiktų bet kas, įrašinėjantis įvairias savo pasigrojimų sesijas. Skirtumas tas, jog dalis gerai pagalvotų, ar verta tai eksponuoti. Kiti variantai lieka, jog arba tai ne man, arba šitą lėmė garso aparatūros situacija.
Suvedant galus, reikia pasakyti, jog renginį vertinu šauniai teigiamai. Su visais patikimais ar nepatikimais, toks vyksmas planetariumo erdvėje yra sveikintinas beigi skatintinas reikalas. Jo, tai skamba kaip standartinis reziumė „sveikinu, darykit toliau“, skirtumas tik tas, jog aš iš tikro taip manau :) Įdomios vietos – įdomiems potyriams. Cantare!