Virš debesų švietė saulė.
Bremenas pasitinka panašiu į lietuvišką oru bei dviem lietuvėmis, su kuriomis mūsų trijulė kooperuojasi bilietui iš oro uosto ir tolėliau, Hamburgan. Jürgenas iš Feine Trinkers bei Pinkels Daheim permeta mūsų bagažus ir štai mes pakeliui antro pagal dydį Vokietijos miesto link.
Kadangi pastarąjame iki renginio turime gabalą laiko, misteris promouteris Arma susisiekia su Timu/Java Delle, kažkada triukšmavusiu Vilniuje, ŠMC rūsyje. Šis tupi radijo studijoje, kurion nutrenkiame daiktus. Jei gerai supratome, tai internetinis alternatyvus radijas, bet va ir žinias transliuoja, ir kambarį su aparačiais/vieta grojimui galima aptikti. Net pavydu kažkiek - aš (ir ne tik aš) tokioje patalpoje net gyvenčiau. Chokėj, nesvarbu. Skrandis primygtinai priekaištauja, tad slenkame kiek apsidairyti bei užkąsti. Turkiška užkandinė su falafeliais, kebabais und panašios giminės maistu pasirodo visai pakenčiama – būnant čia, į tokias nuolat teks užsukinėti, taupant laiką/pinigus. O kitokių vietų ir neturime kada ieškoti. Ai, taigi be abejo, - labai miela, nesukant sau galvos, beigi nedraudžiamam įstatymų, atsikimšti alaus butelį parkelyje šalia iš vandens bokšto padaryto viešbučio. Ale po kiek laiko plet kaip šalta. Tursenam radijon, vėliau - į Hörbar, renginio vietą.
Kadangi pastarąjame iki renginio turime gabalą laiko, misteris promouteris Arma susisiekia su Timu/Java Delle, kažkada triukšmavusiu Vilniuje, ŠMC rūsyje. Šis tupi radijo studijoje, kurion nutrenkiame daiktus. Jei gerai supratome, tai internetinis alternatyvus radijas, bet va ir žinias transliuoja, ir kambarį su aparačiais/vieta grojimui galima aptikti. Net pavydu kažkiek - aš (ir ne tik aš) tokioje patalpoje net gyvenčiau. Chokėj, nesvarbu. Skrandis primygtinai priekaištauja, tad slenkame kiek apsidairyti bei užkąsti. Turkiška užkandinė su falafeliais, kebabais und panašios giminės maistu pasirodo visai pakenčiama – būnant čia, į tokias nuolat teks užsukinėti, taupant laiką/pinigus. O kitokių vietų ir neturime kada ieškoti. Ai, taigi be abejo, - labai miela, nesukant sau galvos, beigi nedraudžiamam įstatymų, atsikimšti alaus butelį parkelyje šalia iš vandens bokšto padaryto viešbučio. Ale po kiek laiko plet kaip šalta. Tursenam radijon, vėliau - į Hörbar, renginio vietą.
Hörbar - tai jauki penkiasdešimties vietų kino salytė, kurioje karts nuo karto vyksta visokie „kreivesni“ koncertukai. Labai dėkinga vieta rodyti video. Miela būtų turėt tokią Vilniuje. Čia sutinkame iš Talino atskridusią Dainą. Ai, o pavadinau „koncertukais“ todėl, jog išties, kaip atrodo, Hamburge nedaug žmonių tesusirenka į panašaus tipo renginius. Kas, kad miestas milijoninis… Todė nieko per daug nesitikim, pasičekinę garsą gurkšnojam ir plūduriuojam mikrorenginio pradžios link. Į klubą įslenka keli padriki asmenų vienetai; štai organizatoriaus pažįstama, štai tas pats Timas, štai kažkokia savotiška moteris, kuri mums pasakoja apie savo Rytprūsių kilmę ir kad neseniai matė seną VHS juostą apie savo giminę bei šiaip simpatizuoja „Rytų Europai“, todėl čia ir atėjo.
Pradeda DAINA DIEVA. Salėje sėdi nuo 6 iki 9 asmenų, įskaitant atlikėjus, todėl sunkoka įsijausti į tai, kaip į „koncertą“. Tebūnie. Smagu sėdėt minkštoj kėdėt, atsilošus gurkšt ir klausytis garsų. O DD garsas šioj salytėj man patinka. Tylesnis, negu vidutiniškas, aptakių, debesuotų formų plauksmas, kuriamas balso, gitaros su smičiumi ir privalomų elektroninių gadgetų. Pagalvoju, jog visgi gerai yra klausyt ambiento patogiai įsitaisius, - tuomet gali atsidėt klausymui, o ne mąstymui, kaip čia kur padėt koją ar patogiau atsiremti. Prasidėjęs nuo žiemiškame reverbe paskendusių balso sruogų, garsas pavirsta krūpčiojančiu, plūduriuojančiu gaudesiu, kurio fone susiduria ir išsiskiria tolimi krebždesiai. Lyg žiemą ant prieplaukos, imamas snūdo, žvelgtum į tolį. Ramiai prasidėjęs, ramiai įplaukia į užutėkį ir baigiasi.
ARAM ANAM. Ei, man tai buvo turbūt vienas geresnių Armos live post-Brūzgynų epochoje. Nors prieš kelionę ponulis skundėsi vangoku pasiruošimu, grojime to nebuvo justi nė kvapo. Mielai birzgiantys/gaudžiantys senos yamahos purpulai, kreivi ištęsti triukšmai ir neartikuliuotas vokalas su delayaus karpiniais labai šauniai, gaivališkai pynėsi tarpusavyje ir smagiai lipo prie video. Ak, video reikalas prašosi atskiro paminėjimo – sename rusiškame filme apie ugnikalnio apylinkes maišėsi animacija ir dokumentiniai kadrai su apuokėliais, plynėmis, augalais beigi uolomis. Štai pasirodymas tarsi rimsta, ekrane matome besileidžiančią saulę, sakau sau – va kaip gražiai, logiškai baigs. Ale ne, pyst pyst kažkas mirkteli ir staiga vietoj gamtos išvystame XI20 nufilmuotą durnių The Ceramic Hobs „koncerto“ atkarpėlę. Keliasdešimt sekundžių nuogi vyrai tiesiogine prasme makaluoja pimpalais beigi kiaušais ir griuvinėja į publiką. Filmas apie ugnikalnį prasideda iš naujo ir ARAM ANAM baigia pasirodymą.
Sakau ponui, ką ten rodei, gerbiamasis, įdomi mintis taip plept po gamtos driokstelt nuogybių. O anas atsako, ką, o kas buvo? Kas buvo - tiesiog neištrintas antras failas, buvęs usb rakte, o kino teatro aparatas kaip rodė, taip ir parodė viską iš eilės. Nori nenori, chaosas prasimuša keisčiausiais rakursais : ) Kiek žinau, toji moteris iš Rytprūsiu po šio pasirodymo išėjo namo : )
OORCHACH – sunku rašyt apie pasirodymą pirmuoju asmeniu, todėl galėčiau pasakyti tik tiek, jog miela regėt didelio ploto video ir keista jaustis tarsi ne koncerte.
Tadam, po konco visa privaloma bezdeluška - ne per didelė, tačiau linksma. Traukiam nakvot pas organizatorių Haraldą, ten matau daug vinilų, čiužinių, o jis dar paima iš degalinės alaus.
Kita diena laisva, tad skiriama Hamburgo browsinimui. Vienas didžiausių uostamiesčių Europoj, kaip čia neužmesi akies į uostą. Upe kursuoja laivas, kurio naudojamasi kaip viešuoju transportu, ir mes apsukam garbės ratą jo maršrutu. Pašąlus bandoma gurkštelt jo bariukyje teikiamo karšto vyno, tačiau šis, blemba, atsiduoda virtomis sasyskomis. Nu nakhui. Arma su naujais batais, kurie trina kojas nepakenčiamai, tad jam tenka atsisakyti tolesnio vaikštinėjimo. Mažesnioji mūsų grupelės dalis dar bando laimę apžiūrėti Aldstat/Senamiesčio likučius, bet kad ano likę tik keli namukai bei rotušė. Visgi didžiausią įspūdį palieka tyčia neatstatyta karo metais subombarduota bažnyčia – likęs pagrindinis bokštas bei apsidė, o tai, kas tarp jų – po atviru dangumi. Įspūdingas dirgiklis suvokimui. Judrios gatvės nedera su nuovargiu, todėl grįžimas poilsio tampa vieninteliu logišku sprendimu.
Kitądien - judėjimas atgalios Brėmenan. Renginys vadinasi „Elephant no.2“, nes vyx tikrai nekonvencionalioje ir gana įspūdingoje vietoje - kriptoje po dramblio skulptūra prie pat traukinių stoties. Dramblys pastatytas tarpukario metais -1932-ais - ir iš pradžių buvo skirtas vokiečių kariams, žuvusiems atliekant kolonijines misijas. Dabar gi vadinamas antikolonijiniu monumentu. Viduje nešildoma, todėl tai tenka spręsti mielai garuojančiu glühweinu. Aparatūrą kraunamės ant akmeninio stalo-altoriaus, kurio priekyje iškalta „Unsere toten“. Tenka pasakyti, viena neordinaresnių koncerto vietų.
Laikas iki konco prabėga ieškant valgvietės, perkant pirštines už 1 eurą, vizituojant supermarketą ir lendant atgalios po drambliu, idant apsisaugoti nuo griežtai žvarbaus vėjo. Žmonės į vyksmą renkasi tikrai skaitlingiau, negu Hamburge. Mums sugrįžus, kažkiek jau įsitaisę ant plastikinių kėdžių, o reikalui artėjant prie pradžios, susirinkę gal koks 20-25 asabų plius mes patys. Ir tai gerai, nes daugiau sunkiai susitalpintų šioje kriptoje. Žmonių kiekis, vidiniai degalai bei žvakės pakelia temperatūrą keliais laipsniais aukščiau už vyraujančią įšorėje. Keletą įžanginių žodžių taria Jürgenas, moteris, kuriai priklauso (jei teisingai supratom) šis dramblys (cheche), o Arma išrepuoja neapibrėžtą pristatymą. Pradeda vėlgi Daina Dieva. Kriptos aplinka dar labiau sužadina žiemiško plauksmo, ir, - atleiskit už oksimoroną – atšiauraus švelnumo asociacijas. Garsinės struktūros, nors labai panašios, kaip ir prieš tai vykusiame koncerte, šįkart dar labiau beformės, nutolusios tarsi nebylūs vėliavų stiebai pajūry. Balsas pradžioje girdisi gana išraiškingai – tai jau nebe šiaip generuojantis gaudesį dalykas, o tiesiog dainavimas. Plūdurai. Aram Anam man skambėjo geriau/organiškiau Hamburge. Gal video projekcijos nebuvimas taip paveikė? Nors nemanyčiau. Iš esmės ta pati programa, bet, matyt, šaltis nugludino to gaivališkumo, kuris buvo pagrindine varančiąja jėga, kampus. Bet neartikuliuotas vokalas rikošetais skraidžiojo po kriptos vidų. Oorchach – ir jaučiausi, ir man sakyta, jog suskambėjau geriau, negu prieš tai, taip kad leiskite pasiglostyti :) Žiūrovų kiekis sukūrė jausmą, kuris ir paverčia koncertą koncertu, o tai, savo ruožtu, įtakoja atlikimą.
Pokoncertis atsipalaidavimas, aparatų kišimas lagaminan ir šildymasis. Kažkas fotkinasi, parduodami keletas kompaktų, kas yra visai smagu, bendraujama su rusu, gyvenančiu Bremene, kuris atėjo, nes kažkada įsigijo mano CD bybižin kur, laivas siūbuoja ir patraukiame į pusiau ar visai nelegalų klubą Zakk. Ten pavyksta ir patriukšmauti, ir sąmonės srautus atpalaiduoti. Didžėjai groja kažkokius 70s ir disco, Arma šoka tarsi juoko demonas, kol kažkur pameta striukę su dokumentais ir visais pinigais, taip kad grįžtam miegot įstriži. Ryte maloniausia žinia yra ta, jog kažkas iš klubo rado nelemtąja striukę, tačiau atgauti ją bus galima tik vakare. Iki tol – Bremeno tyrinėjimas, pachmieliuko gydymas bei kiti būties atributai. Brėmenas pasirodo besąs jaukesnis negu Hamburgas, gal vien jau dėl savo mielo, siaurų praėjimų pilno senamiestuko. O ir šiaip čia kaži kodėl vyxta daugiau neordinarių įvykių, negu Hamburge. Vakarop užsukame pas Jürgeno pažįstamą, gyvenantį kažkokiose meninėse dirbtuvėse. Anas rodo, kaip išgauna gaudžiančius drone tonus per pakabintas antrojo pasaulinio karo bombų nuolaužas (surūdijusius geležies gabalus) virpindamas vyriškais analiniais vibratoriais. Labiau nesigilinau, bet ir šio pikantiško fakto užtenka :) O skambėjo tikrai mielas ausiai drone...
Pabirumai, trumpas miegas, ankstyvas lėktuvas. Mus su aparatais patikrina atidžiau, negu kitus keleivius, - apsimiegojus sunku suprast. O po dviejų suvirš valandų Arma vynioja sintezą į džinsus autiko stotelėje šalia Vilniaus oro uosto. Velkom bakk.
