Atrodytų,
paprasta rašyti apie Mėnuo Juodaragį, dalyvaujant jojo
sūkuryje gerą šūsnį metų - renginio esmė dingojasi esanti aiški tiesiog savaime. Tačiau paradoksas – eilutės nebyra
taip laisvai, kaip norėtųsi.
Kodėl?
Gal todėl, jog
parsivežtas vidinis bagažas kiekvienais metais tarsi ir toks
pats, bet tuo pačiu kiek kitoks. Vasaros
užbaigimas gi be šio festivalio sunkiai įsivaizduojamas –
priešingu atveju nuolat rezervuota vieta MJR patirčiai dūšioje
neduotų ramybės savo tuštuma.
Šiaip, mano
galva, MJR jau senokai peraugo vien festivalio sąvoką. Tai
išsikerojo į reiškinį, tam tikrą jėgą, gebančia keisti ir
daryti anksčiau atrodžiusius neišpildomais
dalykus. Sąvoka „festivalis“ lieka tik
funkcine. Schema, padedanti
įgyvendinti Idėją, suformuoti savaitę (nes pasiruošimai
prasideda anksčiau) Zaraso saloje stūksančius nematomus Bendrybės
Rūmus. Tvarius, kaip jų pačių fizinė
neapčiuopiamybė.
Įvairiais atvejais gali
susidurti skirtingos nuomonės apie MJR „ištikimybę šaknims“
ar „ėjimą į per plačius vandenis“, tačiau
kokie bebūtų vieniems ar kitiems (kad ir man)
patinkantys/nepatinkantys muzikiniai sprendimai, festivalio pamatas
nuo to net nevirpteli. Taip, chtoniška renginio praeitis gelmėse
žiba žemčiūgais (nostalgija įvairiems Atradimams Juodaragiui
dundėjus Verbiškėse ar
Sudeikiuose), tačiau skųstis pakitimu nematau reikalo. Mano
muzikiniam skoniui pritinka tikrai mažytė dalis šiuo metu MJR
skambančios muzikos, tačiau aš: a) galiu labiau susikoncentruoti
į man patinkančius projektus, neblaškomas jų gausos; b) smagiai
jaustis, regėdamas gerai nusiteikusius žmones; c) tiesiog nesukti
sau galvos; d) įrašykite ką norite. Pagaliau, kaip jau šimtus
kartų sakyta - į MJR atvykstama dėl atmosferos.
Šįmet atsiboginame
ketvirtadienio vakare, kas buvo labai gerai ir teisinga. Vien ko
vertas penktadienio eilių išvengimas. Laikinai
nutraukiant saitus su visa užfestivaline realybe, tą patį vakarą
Akiwarų kioskas pasiūlo iniciacines linksmybes, prieš
kurias pernelyg nesispyriojama. Užtat penktadieniop galima
neįpareigojančiai mėgautis Zarasų psichogeografija, skaityti
skelbimus apie atiduodamą nedidelį fikusą, nustebti, aptikus
kaboke parduodamą Primator alų, grįžinėti šauniai nusiteikus
teritorijon bei laukti vakaro programos.
Ai, dar gi kuom pasižymi MJR – bemaž neįmanoma pereiti salos,
nepasisveikinus/nepakalbėjus nors
su keliais žmonėmis. Tokiu būdu kelionė „kavos link“ virsta
improvizacija, kartais siūlančia gana netikėtus posūkius. Betgi
taip tik smagiau. Turbūt geriausia vieta žmonėms susitikti –
juolab, kad kai kuriuos matai tik kartą per metus, Juodaragio metu.
Na, o asmeninis muzikinis
žemėlapis išsidėstė taip: kažkiek užgriebta DZELZS VILKS. Tai
ką, eksperimentuojantis pop rock su šen bei ten išmėtytais
folkloriniais motyvais bei keistai kontrastingais muzikiniais
sprendimais. Tiek to normalesnio Pušyno Scenos žiūrėjimo
penktadienį ir tebūta,
nes labiausiai domesį traukia Šiaurinė.
CHANGES – sako „godfathers of neofolk“ susikūrė netgi
1969-aisiais, tuomet subyrėjo 1977-ais, idant atsikurtų
1994-aisiais. Nuo scenos skamba praktiškai tas pats, kas ir įrašuose
– viena akustinė dvylikastygė ir du intervalu dainuojantys
vokalai. Paprasta, tarsi sėdėtum Amerikos
užkampio kavinėje, klausydamasis
country folko su poetiniu polėkiu. Tik labai išimtinais
atvejais mano namuose suktųsi vienas kitas
tokios muzikos gabalas, bet
prie Šiaurinės tai sueina... fainai. Lyg ir turėtų pabosti (šiaip
išties per ilgai anie grojo), tačiau norėčiau tikėti, jog dviejų
garbaus amžiaus veikėjų idėjinis atsidavimas yra išties
nuoširdus. Juokingiausia, kuomet reikia kažkaip subtiliai stabdyti
CHANGES pasirodymą, kadangi laiko limitas grasinasi būti perliptas
su kaupu :)
Tuomet laukiu SKELDOS,
bet, manydamas, jog grupių persijungimas užtruks, nuslenku
alaus. O grįžus, pasirodo, grojimas jau
gi ir įpusėjęs. Man atrodė, jog grota kažkur apie 15 minučių,
tačiau išties – netoli pusvalandžio. Būtent laiko ir neužtenka
įsijausti į Skeldų tėkmę (ak, tas hedonizmas!). Kiek galėčiau
pasakyti – ta pati rupiais paviršiais akvarele plintanti
melancholija, tik šįkart su ryškiau išreikšta armonika (ar
bandonija? Niekaip neatsimenu). Eilės gerai, bet mano skoniui gal
reikėtų kokio efekto. Suprantu, jog norėta, kad girdėtųsi
žodžiai, tačiau ilgėjausi kažkiek...
techninės gelmės.
Tęsia OBŠRR ir įvyksta
pirmas asmeninis vakaro highlightas. Kuomet
kiek pakyli virš įprastos stebėtojo-vertintojo būsenos, atsibundi
iš atsibudimo. Niekam ne paslaptis, jog man patinka šis projektas,
tačiau būdavo ir silpnesnių, ir
stipresnių OBŠRR live.
Šis gi tvoja baltos šviesos kumščiu per
jusles. Šaltosios ugnelės žiežirbomis degantis liūdesys, valtelė
atšiaurioje jūroje, nerimas versus
euforija. Didžioji dalis kūrinių jau nekart atlikti gyvai, bet
kadangi OBŠRR gyvi pasirodymai yra reti,
taip ir nesigauna
sakyti jog „vėl tas pat“. Juolab, kad žinomos
dainos paįvairinamos naujais semplais, ritmais bei garsiniais
sprendimais. Todėl visuma – atšviežinanti stimuliuojančių ledų
porcija. Sakykit ką norit, bet siūbuojanti ritmika yra labai gerai,
nereikia čia snobiškai raukti nosies. Trip-hop,
electrowave, atmospheric, na, ir aišku, neopolka. Pabaiga, kaip
pridera, užauga iki emocinio piko ir tuomet
belieka tik ploti, šūkaujant balses.
BĒDU
VĒSTNESIS
groja kažką liūdno su vargonais.
Juokauju. Betgi
regėdamas tiek aparatų ant scenos, tikiesi kažkokių drąsesnių
audio sprendimų, o gauni pernelyg nuo melancholiško klavišinio
ambiento nenutolstantį rezultatą. Nesakau,
kad skambėjo blogai, gali būti, jog mano mikrokosmosas visai
kitoks, negu transliuoja šis projektas, tačiau, mano kreiva
nuomone, tobulėti yra kur. O po ramybės
intarpo Šiaurinėje vėlgi sužaižaruoja energijos pliūpsnis.
Regis, BRUZGYNAI
nusprendė mesti į šoną visokias
pritempiamas meditacijas ir nemeluoti sau, jog rūgšti, gaivališka
energija yra būtent tai, ką šis
projektas išmano. Ir
Arma, pamalonindamas jutimus, pliūptelėjo šaltinio gaiva
dvelkiančia
dronoise,
noiseambient
srove. Kas smagu, jog pasirodymas vystėsi
konstruktyviai, be emocijas trikdančių peršokimų tarp
temų. Vienokio
skonio pliūpsniai maišėsi su kitais,
šaknijosi
į sekančius ir purslais tyško vis tolyn. Video
žaižaruojantys brangakmenių papuošalai
puikiai derėjo su
alcheminiais garso virsmais. Psichodelija ir
švilpiantis pro ausis vėjas. Pagyros,
Armantao.
Aišku, kad paklaidžiojau
įvairiom dingstim po salą ir tik po to atėjau pažiūrėti VĖLIŲ
NAMŲ. Tokiu vėlyvu
(kita vertus – ankstyvu)
metu klausytis sekėsi žymiai sudėtingiau,
juolab kad ir žmonės aplinkui atsipalaidavę kalbėjo. Leisiu sau
išsireikšti, jog reikėtų vientisesnės temos ir trumpinti
pasirodymą, o - kaip galiu pavaizduoti
nupirdusį snobą su akiniais ant nosies galiuko-
: „potencialo -
yra“.
Nesiruošiu teikti
šeštadienio dienos įvykių metraščio – susitikimų,
atsitikimų, kalbų beigi potyrių buvo daugybė ir įvairaus dydžio.
Be to, kiekvienam savo mėgstamo skonio pyrago dalis. Pasakytina
tiek, jog jau jaučiausi šių trijų MJR
dienų autochtonu savo trajektorija skriejančioje
Zaraso planetoje. Čia galima atgaminti
mintį, kilusią praeitą naktį stebint CHANGES – tikriausiai
visa senųjų neofolk atstovų grietinėle
jau gerai žino
MJR pavadinimą. Nesitrinu tarp
organizacinių sluoksniu, tačiau regis,
labai norint, festivalin įmanoma prisikviesti bemaž bet ką. Tuo
pačiu kai kurios idėjos, pirminėje stadijoje atrodančios
visiškai beprotiškomis
ir neįmanomomis
išpildyti, žiūrėk po kurio laiko ir susimaterializuoja (kad ir
mintis apie grojimą Velnio Duobės dugne ties Aukštadvariu –
pradžioje labiau panėšėjusi į pokštavimą, jog „ot kaip fain
būtų, jeigu apačioje kas nors ambientą virintų, o žmonės
viršuje klausytų“, neužilgo ir patį pastatė Duobėje
rankenėlių sukinėti). Gentis geba.
Truputi užgnybiu ĒNU
KALEIDOSKOPS, tačiau pirmasis tąvakar pilnai stebėtas pasirodymas
yra FIRE+ICE. Vėlgi, didelis vardas, ilga
istorija ir muzikiniu požiūriu visiškai siaura niša. Aišku, Ian
Read tai kultinė figūra, runų magijos kupina istorija. Ponas
atrodo impozantiškai sau savo skrybėle beigi švarku, o jo
įamžėjęs, virpantis balsas prideda kitoniškumo šiaip jau
standartinei instrumentuotei. Kai kurios dainos savo atmosfera,
atlikimu bei melodika laisvai galėtu suskambėti netgi kokiam
ethereal rock pavidalu – ir man liks
klausimu, kodėl visada būgnai turi skambėti būtinai tiktai a
la maršinu/tipiniu neofolkiniu ritmu, kodėl nekvestionuojamas
klausimas, jog šiais galima pagroti truputį kitaip, tokiu būdu
netgi ne radikaliai įliejant šio to naujo
nusistovėjusiuose vandenyse. Na, bet čia maniškiai pasvarstymai,
o viskas buvo kaip buvę. Teip, vokalas buvo svarbiausiais FIRE+ICE
sandas. Ir netikėtai baigėsi pasirodymas, dar va alaus pirkau, o
jau reikia ropštis scenon.
Užsiropštėm. Viskas
galėjo būti geriau, bet buvo neblogai. Techniniai kriktelėjimai be
abejo, erzino, tačiau vėliau viskas apsitvarkė ir antroje grojimo
dalyje energija tryško laisvai. Stengiamės
nemeluoti.
Ir tada
jau grojo ROME. Koncertas -
kokybiškas ir gražus. Bet.. tik tiek. Aišku, reikia turėti omeny,
jog grupė atvyko sumažintu sąstatu, ir tai tikriausiai buvo
pagrindinė priežastis, įtakojusi labiau „akustinę“ programą.
Galbūt p. Jerome tiesiog toks ramus būdas, jog neretai gali
prilyginti tai šaltumui. Sakau tai, persukdamas atminty kitų
užsienio grupių pasirodymus MJR metu, per kuriuos svečiai
dažniausiai būdavo sužavėti ir tai aiškiai
būdavo justi.
Na, ne kiekvienas gi yra emocijų fontanas, juolab kad po festivalio
ROME galva minėjo, kadgi
yra labai patenkytas ir norėtų dar kada nors padainuoti Lietuvoje
:) O pats ROME live
plaukė vientisu lygiu, be didesnių jausminės amplitudės kitimų,
tokia švari vientisa auksu žibanti srovė. Ai, ir vokalas –
tikrai, turbūt
vienas puikiausių vyriškų balsų visoje dabartinio neofolko ir
pan. terpėje. Kaip ir sakiau – kokybiška
ir gražu, tačiau mano vandens ąsočiui trūko duonos kriaukšlės.
Keista, jog bisui Jerome išėjo pats vienas nes „nebegali laikyt
scenoje kitų muzikantų“ ar kaip ten. Jei tai ne pokštas, tuomet
mano nuoširdumo ir atsidavimo muzikai supratimas visiškai skiriasi
nuo tokio tipo supratimo. Atseit atgrojau
„kiek užsakytas“ o kas daugiau tai kažkokie „viršvalandžiai“
? O kur tavo paties meilė grojimui?
Kaži koks nuoširdumas iš išskaičiavimo,
ir dar tokioje muzikoje, kurioje linksniuojamos įvairios moralinės
vertybės, tokios kaip didybė
ar dvasinis
elitizmas.
Nugabenus
instrumentus, ausį
netikėtai timpteli nuo didžiosios scenos besipilantys
garsai. Ką gi, ką gi – nesu ypatingas
tokios muzikos klausytojas, tačiau tai,
ką daro FOLKNERY, narsiai
baido skepsio hienas. Va čia tikrai
pasiutęs folkloras,
šitą tai drąsiai galima vadinti punk folku. Iš kur pas
ukrainiečius toji beprotiška
energija, tas raiščius plėšiantis, bekraštis vokalas ? Žodžiu,
nuo scenos sklinda smagi, vitališka jėga.
SRAIGĖS
EFEKTAS buvo liuks. Kitoniškumo
sausainis,
išvoliotas
skaniuose fūzo
pyraguose :).
Nežinia, ar labai jau reikėjo to vokalo
kažkuriame iš pirmųjų gabalų, tačiau tebūnie. Plaukiojimas
tarp psichodelijos, stonerio
bei giminingų
skambesių pažadina pradedantį apsunkti kūną. Idant galėčiau
mėgautis žemesniais dažniais, grąjų stebiu prie scenos. Ten
tampu liudininkas įvykio, kuomet mergina netikėtai liuokteli per
tvorelę,
užkliūna, krinta ant žemės, bet, nebodama tokių „menkų
kliūčių“, ropščiasi ant scenos ir
bando ten šokti. Apsauga kurį laiką
bando tikina ją
pasitraukti, o vienam SRAIGĖS EFEKTO nariui šis įvykis
asocijuojasi su 60-aisiais, kuomet Vudstoke mergos kreizėdamos dar
ne tokius dalykus išdarinėdavo. Į
psichodelijos temą pataikyta! O
už šliaužančius gitarų rifus –
plojimai.
Jei
Pušyno scenoje vienas paskutinių atlikėjų būna kas nors,
grojantis ambientinę/eksperimentinę muziką, dažniausiai žiūrovų
telieka itin mažai. Dalis nueina pasitūsint prie Didžiosios (jei
dar kas vyksta), kiti gi ramiai snūduriuoja. Šįkart žmonių
kiekis, manding,
buvo kiek didesnis, negu įprasta tokiais
atvejais. Laukiau,
kaip gi dabar GIRNŲ GIESMĖS nuskambės. Ir
ką gi – darbas meistrą giria. Kad ir
vėlu, kad ir apyniai apie sapnus kėsinasi pasakoti, iš kolonėlių
šliūkštelėjusi
abrazyvi tėkmė
venomis paleidžia gaivinantį sidabrą. Savyje
judantis dronoise
monolitas, atspindintis ambiento
horizontus. GG
sugeba išlaikyti techniką bei profesionalumą, neaukodamas tam
jausmo, kas tokioje muzikoje man
yra viena aukščiausių
vertybių. Su trukme taipogi pataikyta
puikiai, matyt,
turint omeny laiką bei
aplinkybes, todėl viskas suėjo kaip saikingai užpildanti, šauniai
užbaigianti teigiamybė, po kurios gali eiti į visas keturias puses
arba į palapinę.
Sekmadienis,
kaip visad Juodaragyje, kvepia
nostalgija, su kuria galynėtis
(arba ja mėgautis)
geriausiai sekasi Akiwarų pliaže. Dar
tądien su mikrofonu klausia, kas man yra Gentis. Aš
tarsi ir žinau ką sakysiąs, tačiau kamera strigdo mintis ir
išraišką.
Išties, Gentis – tai kažkas
autonomiško „didžiąjame“ sociume. Kadangi
Gentis susiformavusi bendros Idėjos pagrindu, joje
veikia intymesni, nuoširdesni dėsniai. Nebūtina
pažinoti visų gentainių, ar bendrauti su visais – čia veikia
kiek kitoks, negu plačiosiose masėse, etiketas (kuris
dažniausia tėra veidmainystė, kuomet, prisidengiant aukštos
moralės išvedžiojimais, iš vidaus trenkia įsisenėję puvėkai).
Gentyje sunkiau meluoti, nes tai matosi iš karto.
Gentyje sunkiau meluoti, nes tai matosi iš karto.
Sugrįžimas
namo. Prireikia ne vienos
dienos, kol
vidinio mikšerio rankenėlės susistumdo
atgalios į daugmaž standartinę būseną. Kad
ir kaip nuvargęs kūnelis, afterpartis visąlaik yra
lyg mesteltas gelbėjimo ratas, idant
nepatirtum šoko,
idant lengviau
iškęstum
perkrovas, parskrisdamas
Sostinėn iš Zaraso planetos.
Dėkojame
ir keliame aksominio žalsvumo
skrybėles prieš organizatorius, draugus, bendrakeleivius beigi
gentainius.
Taigis.
Psichotropinis šuniukas prie Akiwarų kiosko. Nuotraukos autorius - Launagis