SPEIGAS V : Vilnius & Kaunas | 2014 02 07-08


Norėjosi kiek anksčiau, o gavosi kaip visada. Na, ką jau padarysi. Juolab, kad Vilniaus koncertas Pauliaus Iliaus yra šauniai aprašytas druskos mėgėjų tinklalapyje. Čia tiesiog negaliu nutylėti - pagaliau regėti straipsnis, kuo drąsiausiai vadintinas renginio reportažu. Nes autorius nusimano apie tai ką rašo, grindžia savo nuomonę pavyzdžiais bei konteksto išmanymu, vertina argumentuotai ir tuo parodo savo kompetenciją. Just fukkin' respect. Tokie pavyzdžiai yra tai, kas vadinama Kokybe.

Dėl aukščiau minėtos priežasties mano vilniškės reminescencijos bus sporadiškesnės, tačiau negi tylėsiu sau debesis gainiodamas? Šis „Speigas“ man pasirodė labai gerai išlaikęs organizacinį vientisumą. Įvairi muzika sugebėjo kurti bendratį. Tai parodo, kad tinkamai įvaldytas kontekstas gali savyje sutalpinti skirtingiausias garsines apraiškas. Gali būti, jog įtakojo ir mažesnis atlikėjų kiekis – čia irgi dedu pliusą. Ir šįkart sugebėjau pabuvot visuose Speigo renginiuose.

Joke Lanz paskaita ŠMC buvo smagi. Gerai pažįstami faktai maišėsi su naujais pažinimais. Šaunu sužinoti, jog pastarąjį įtakojo ir chansonnier Jacques Brel, kuris yra galybė. Toks intro įžėrė žiupsnį teisingo parako, šiuo užsitaisęs penktadienį ir atkrypavau Kablin. O čia jau PATRICIA KOKETT virino žemų dažnių bei ritualizuotų ritmų struktūras, ruošdamas erdvę live pasirodymams. Vinilai - gerai, tik šiųjų skambesį salėje reikėtų kažkaip paimprūvinti. Gyvus pasirodymus pradėjo ANY. Na, ką aš žinau... Eksperimentinė muzika nėra kažkokia tarpusavyje nekoreliuojančių garsų krūva. Jei čia ar ten bus daugiau uždėta efekto, vien tai nepavers garso „eksperimentišku“ arba įtaigesniu. Žodžiu, man tai skambėjo kaip meniškai angažuotas, bet sunkiai įtikinantis audio reikalas. Nesakau, jog viskas blogai (tam tikrais momentais išlįsdavo įtaigumo daigeliai), tiesiog manyčiau, jog pirma reikėtų susikoncentruoti, kaip tu artikuliuoji garsą, ką jis pats tau sako, kam tu tai darai, o po to jau užsiimti manifestacijomis. Arba tai buvo ne man ir esu bjaurus, atleiskit. Sekantis jau pats ropščiausi ant scenos patriukšmauti. Dėl akivaizdžių priežasčių negaliu komentuoti pasirodymo iš šono, tačiau anapus monitorių tiek garsą, tiek būseną vertinčiau tik teigiamai. Tarp kitko - aplodismentai garsistui – jis išties žino, ką daro. Na, Birulis tai podefaultu maladiec.


Va ir SUDDEN INFANT eilė. Pradėkime nuo to, apie ką minėjo visi. Aš pats visa tai mačiau kuo aiškiausiai. Nagi apie „konfliktą“. Tas pats Paulius savo reviu susakė viską bemaž žodis žodin, ką ir aš manau. Kažkokie išvedžiojimai, pseudofilosofijytės, kad čia blogai ir panašiai yra beprasmiai pareiškimai, bandant „nagrinėti“ atvejį, jo nesuprantant. Atseit „e, taigi čia interaction“. Aha, kai pats bezdi, tai jau interaction, o kai atlikėjas duodą atkirtį, tai jau reikia bliauti apie ano „ne lygį“? Mol sumokėjau pinigėlius, davai linxmink mane. Šūdą. Čia net nėra ko diskutuot, jei nėra supračiaus, jog būnant ant scenos, psichologinė būsena yra kitokia. O čia, matai, kaip neįtikėtina, koks aš krūtas – va pasiųsiu žmogų ant scenos. Nes taip patogu blet slėptis už žiūrovo kaukės. Šiaip nenuostabu – dalis atėjusių buvo išties ne į temą ir, matyt, jiems pochuj kas ir kodėl vyxta. O SUDDEN INFANT man patiko jau vien dėl to, kad garsynas, jo konstravimas ganėtinai skyrėsi nuo visų iki tol Speigo kontexte dalyvavusių užsienio triukšmadarių. Visgi šveicarus dada įtakoja iki šiol – dekonstrukcija ir žaidimas žodžiais tai patvirtina. Pagaliau, nebuvo tų ganėtinai spėjusių įgristi žostkatūrų eskalavimo, standartinių šokiravimo būdų. Vietoje to – akcionistinėmis spalvomis nutaškyti triukšmo plėšiniai, pankiška dvasia, kolaboruojanti su musique concrete bei noise. Ką galėčiau pakritikuoti – tai vietomis išryškėjantį didaktiškumą, kas, man rodos, yra neretas vakariečių bruožas. Tai, be abejom gali atsispindėti žiūrove reakcija „na, ką gi tu man čia aiškini“? Bet garso reikalas visgi persvėrė į naudą, kuo esu patenkintas.

OBŠRR man geriau skamba mažesnėje, kameriškesnėje erdvėje. Atsimenu praeitų metų lapkričio koncertą Kaune, „Kultūros“ rūbinėje. Va ten tai atmosfera buvo dėkinga – keista ir podraug jauki. OBŠRR muzika nepasimetė, užpildė visą erdvę ir čiupo dėmesį. Čia gi - pirmosios eilės gavo daugiau. Aišku, Vytautas suskėlė viską kaip reikia ir šitie mano suminėti trūkūmėliai jam netaikytini. Įdomu buvo išgirsti naujų gabalų, kurie vietomis ganėtinai drąsiai flirtavo su beats reikalais. Būtent pastarieji išjudino nemažą dalį iki tol amebiškų žiūrovų. Lingavau ir aš – kur čia bepasidėsi. Gelmės viskam prideda ta keista tamsi šviesa, nušviečianti, atrodytų, šviesius vaikiškus eilėraščius, riedančius per judrias struktūras. Šį paradoksaliai patrauklų junginį ateity tikiuosi išgirsti tam palankesnėje aplinkoje. Šešėliai lauks tiek, kiek reikės.

VOYVODA šutino šustrai, greitą post-punk. Tiek, kad maltis priekyje nebebuvo jėgų, teko viską vertint iš atstumo. Dažnu atveju šių laikų panašios stilistikos grupės iš Rytų Europos skamba skystai bei neįtikinančiai. Čia gi tokius epitetus naudoti bemaž draudžiama. Energija, paprastos, bet kabinančios melodijos ir, reikia manyti, tikėjimas tuo, ką daro, sąkygojo puikią viso to išeigą.


Keliamės iš Amžinosios Sostinės į Laikinąją Sostinę. Juk, berods, dar nematau, kur būtų aprašytas Speigo renginys mieste pavadinimu

KAUNAS.


Oplia. PuntoJazz palėpė yra jauki. Tinka tokiems renginiams. Kaune žmonių susirinko, aišku, mažiau negu Vilniuje; tačiau tikrai daug, kaip šiam miestui. Pastebėtina - stipriai mažiau veikėjų ne į temą, palyginus su vakarykščiu renginiu. Galbūt čia išvis tokių nebuvo? Įžanga išrodo ramiai, tarsi susirinkus į švelnaus ambient vakarą. Tokią atmosferą įtakoja tyliai fone besisukantys LOW, kas irgi buvo geras sprendimas (ale kiek daug gerų sprendimų!). Ši ramuma nėrė į toliausią kampą, duetui TIESE pradėjus savo garsų puotą. Iškart teigiu - tai buvo vienas geriausių TIESE live. Koncentruotas, nepaleidžiantis įtampos naratyvo iš rankų ir išvis, iki juosmens įklimpęs saldžiarūgščiame harsh noise. Pastarasis veikė kaip pagrindas, dominuojanti aibė, kurioje reiškiasi dueto idėjinė garsų pateiktis – vieno nario mėgiamas garso monolitų abrazyvas bei kito operavimas ekstatiškomis klaidomis. Rezultatas - energizuojantis ir įkvepiantis. Įdomu buvo tai girdėti lėtai besimarkstančios šviesos fone. Tiesa, antroje pasirodymo pusėje jau ir stroboskopiniai morengai atsirado. Projektas drėbė šerpetotą, nelygių kraštų garsinį teiginį, ypač pamaloninusį mano klausos aparatus. Užskaitau! (Atsirado skaitovas mat...).

Atlaiskiet man, atlaiskiet mielieji, toliau sekusį ANY pasirodymą galiu aprašyti panašiais žodžiais, kaip ir Vilniuje, bet ar to reikia? Na, tepridursiu, jog Palėpėje visa tai susikoncentravo į kiek geresnį lydinį, išties. Gal čia man kažką reikėtų persikonstruoti ? Bet remiuosi autentiškais vertinimais. Kaip ir vėliau sekusio SOVIJAUS atveju. Pradžioje pasigirdęs chaotiškas būgnų dundėjimas stumtelėjo skepsį šešėliuosna, deja, neilgam. Neilgtrukus prasidėjo tas eksperimentavimas, kuris mažiausiai tinka gyviems pasirodymams. Ta prasme, kada pačiam eksperimentuojančiam gal ir įdomu, bet jis pats nežino, gausis kas nors, ar nesigaus. Galima aiškinti, kad čia nesuprantu kelionės, tripo etc., bet kai yra pagrindas, tuomet ir tripas suskamba gerai. Čia gi tegirdėjai palaidas garsines dėmes, taipogi užsižaidžiant efektais, kaip atmosferos kūrimo gelbėtojais. Tačiau reverbas nepridės tos vidinės erdvės, jeigu jos nėra jį gaubiančiame daikte. Vietomis pradėdavo formuotis įdomesni kontūrai, bet liulėjimas greit juos išblaškydavo į pilką masę. Nu taip nu.

Ajajai, o BRUZGYNAI įžiebė energijos ir dėmesio žiebtuvėlį. Lepota, lyg gazuotas mineralinis po apsimiegojusių klaidžiojimų. Arma yra persisunkęs gaivalingo performanso gebėjimais ir, esant dėkingai situacijai, improvizacija veikia jo naudai, Taip buvo ir šį kartą. Stebint kaukėtą, Paną primenantį sutvėrimą, kilo čiurlenančio upelio, traškančio laužo asociacijos. Tarsi regėtum pirmykštį keistų būtybių žaidimą mitinėje pievoje. Noise plykstelėjimus BRUZGYNŲ atveju vadinčiau gamtinio triukšmo reinkarnacija. Šiuos keičia ramesni pasažai, tarsi atitirpstanti upė lėtai skverbtųsi pro ledus, o pažeme šmirinėtų paukščiukai. Labai jau vizualiai veikia mane Armos muzika. Tiesą pasakius, šįkart jis pats atrodo tiesiog liux. Paprasčiausias vamzdis virsta realybę keičiančiu trimitu, kuomet seni sintezatoriai teigia visur esantį dalelių judėjimą. Jeigu rimtai, dar nesu matęs noise/experimental/weird projekto su tokia įtaigia „keistos gamtos“ išraiška. Sunkiai apčiuopiamais bruožais, tačiau konkrečiu apsireiškimu. Pagyros, pagyros!


Jeigu Vilniuje per VOYVODA laikiausi nuošaly, čia nusprendžiu sudalyvauti įvykių sūkuryje. Mažesnė erdvė vėlgi išėjo į naudą. Postpunkinė energija kalė tiesiai į centrą ir po kiek laiko privertė judėti dar didesnį kiekį žmonių. Dabar galvoju - stilius visai kitoks, negu prieš tai skambėjusių BRUZGYNŲ, tačiau olimpinis energijos deglas absoliučiai sklandžiai perėjo į bulgarų rankas. O ir patys išdrėbė krūvą jėgų. Toks abipusis poveikis negalėjo nesukurti teisingo judesio, išsunkusio tiek publiką, tiek grupę. Bet juk čia juk ir yra tas nuovargis, kuris patvirtina, kada viską darei gerai. VOYVODA iššaukiama netgi bisui – prašau, gero koncerto įrodymas. Uf.

Okei, jau rašau čia ir rašau, gal pakaks. Ačiū ir sveikinimai organizacinei Speigo šutvei! Constant shallowness leads to evil, todėl mes ir judame. Banalybė pabaigai – lauksime kitų koncertų. Savaime aišku! Cut.



Vaidoto Žukauskio ir Simono Rupšio nuotraukos