VOKIETIJA | NOVEMBER tour: BRUZGYNAI, DAINA DIEVA, OORCHACH


Taigi, išvyka prasidėjo penkiolikos valandų kelione autobusu. Viskas vyko ganėtinai įprastai su ganėtinai įprastais nukrypimais – sėdynės atloše sužiūrėtas „The Wrestler“ su Mickey Rourke, iš kepurės gurkštelta triskartdevynių, Warszawoj dengtąsi nosis, nes prilipo kažkokių smardžiakojų paauglių ir pagaliau nusnūsta nakties likučiais artėjant prie Germanijos sostinės (kuomet vairuotoją skamba Benny Hill muzikėlė).
Berlynas pasitinka rūškanu rytu, bet ir atsigavusia nuotaika, kadangi smagu pagaliau išliptitvankaus transporto. Apsistojame pas vieną Flesh Flash stiliagų, atliekame maistinę iniciaciją kebabų pavidalu, be abejo, godžiai paparpiame ir laviruojame pirmojo renginio vietos link – klubo „Madame Claude“. Pastarasis – nedidukas, tačiau visai jaukus. Aišku, turint omeny jame jaučiamą pelėsių kvapą (visgi rūsys), šis žodis gal nėra tinkamiausias, tačiau tebūnie. Po baro rūsiu slepiasi dar vienas, kuriame ir turi vykti didingasai „Experimontag“. Kadangi esame afigienni eksperimentalistai, reikėtų manyti, šiai vakarėlių serijai tinkame idealiai. Neskubrus soundčekas, alaus lašai et cetera. Lietuvoje tokia viečikė matyt, būtų pavadinta „iš bėdos tinkama“, tačiau čia tai yra norma. Niekas per daug nesuka galvos, - atsipalaidavimas, be abejo, yra gerai, tačiau gimtinėje labiau kreipiamas dėmesys į kokybę. Čia gi įtakoja renginių kiekis. Na, nesvarbu. Kaip minėjau, vietos vaibas man visai patinka, o tai yra vienas svarbesnių dalykų vakaro nusiteikimui.


 Tarp susirinkusiųjų - ne vienas lietuvis, kas yra smagu. Čia Berlynas, suvažiavusi visa Europa, bet visgi... Žmonės plepasi, mėgaujasi baro pasiūla, ir ateina laikas griežti. Pradeda Arma aka BRUZGYNAI (Gramatika reikalauja rašyti su „Ū“, bet ką padarysi, kad artistinės ambicijos kitokios). Norėtųsi daugiau garso. Prieš kelionę vietiniai org. siuntė nemažą pastraipą apie sound restrictions, mol gyvenamasis namas, tad reikia atsargiai. Pats Arma užsitempęs odinę liemenę su kyšančiais iš jos virtuviniais padargais kompensuoja video nebuvimą. Regėję žino tą gaivališką, chaotišką BRUZGYNŲ skambesį, mintyse susisiejantį su pavasarį nerimstančios gamtos vaizdais, upelių čiurlenimu ar saulės zuikučių blyksėjimu. Tiek, kad rūsy tai įgauna kitokį atspalvį. Armadillo užsimaukšlina keistą peruką, darantį jį panašų į Medūzą ir tuo performansas tampa tik siurrealesnis. Ką gi, startas įvyko. Ne be inercijos, bet vertintinas neblogai. DAINA DIEVA ambientui rūsio akustika pasirodo besanti mažiau palankesne. Nors man visai gražiai suėjo tie tvyrantys debesys, kurių aštresnius kampus „Madame Claude“ aparatūra tiesiog „suapvalino“, taip paversdama skambesį dar labiau aptakesniu, sulietu. OORCHACH gi stengėsi atkuldašinti taip, kaip sumanyta ir tai daugmaž pavyko. Tiek, kad garso trūkumas neleido pilnai išvystyti jėgos, o pasirodymo antroje pusėje išvis buvo dar kiek prikirptas. Na, bent jau kažkas įrašų įsigijo.

Apibendrinant – tą vakarą rūsely galima būtų primest esant apie 30 žmonių, plius migruojantys tarp salės ir baro. Čia ne Lietuva, todėl tai vadintina normaliu kiekiu. Dėl mažo dydžio anas atrodė artipilnis, o pokoncertinės linksmybės tik pataisė reikalą. „Berlins – Žėmaitėjęs suostinę!“ O Arma ir Daina dieną nusipirkę sūrel, tačiau paaiškėja, jog tai mielės, vot.

Antradienis laisvas, todėl tąsomasi po Berlyną, aplankant nebenaudojamą aerouostą, „Staalplat“ parduotuvę ir kitas vietas, kurių čia nėra prasmės minėti, nes daugumai tikriausiai pofig kur mes buvome. Trečiadienį priešpiet traukiniu dardame į Drezdeną. Ten pasitinka vietinis veikėjas
Konradas (mintyse nevalingai pridedu – Wallenrodas), palydintis mus į savo draugelio butą, kuriuo anas, mūsų nepažinodamas ir prieš dieną išvykęs atostogų, mielaširdingai leido naudotis. Mane sužavi ant sienos prisabačintas modulinis sintezas - pure sex, kai saka, tiesiog gražuolis. Ir šiaip bičiukas užsiima visokia geležim, analogais bei kitu elektro-atavistiniu reikalu, už ką dedu didelį pliusą.



Pats Drezdenas pasirodo besąs gražus ir jaukus miestas. Jo mažumas, palyginti su Berlynu, čia atsiskleidžia tik teigiama puse. Viskas atrodo ramiau beigi nuosaikiau, tačiau be snūdo. Tamsių atspalvių barokas regisi rūstesniu negu įprasta šiojo „versija“ ir, regėdamas visa tai, atsimeni nuostolį, patirtą II Pasauliniam karui besibaigiant. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kaip tai atsispaudę gyventojų kolektyvinėje pasąmonėje. Konradas mini, jog Drezdeno
 bombardavimo metines dešinieji mini pražygiuodami gatvėmis, kuomet kairieji gi jas blokuoja, ko pasekoje susidūrimų neišvengiama - miestas vis dar pulsuoja savo istorine patirtimi. Podraug dailaus senamiesčio stūkso nemažai vėlesnių laikų daugiabučių, blokinių namų. Tiek, kad pastarieji dailesni negu mūsų chruščiovkės. Čia Rytų Vokietija, o ir Čekija visai netoli.


Renginio vieta – baras Ostpol“ arba „Rytų Ašigalis“. Šauni vieta, jėga būtų tokią turėt Lietuvoje. Interjeras persmelktas VDR estetikos, oldschoolinio jausmo bei nostalgijos. Grėmėzdiški žaidimų aparatai (na, kas atsispirs pagundai sužaisti partiją juodai baltame kineskope?), praeitimi pūpsantys baldai, senovinės radijos ir pats apšiuręs pastatas. Trumpai tariant, atmosfera - check. Tvarkinga scena, apšvietimas beigi projektorius. Pavadinimą šiam koncertui Konradas įraitė pats - „Three Unknown Roads“. Ką gi, galima ir šitaip. Juo labiau, kad skinantis kelią pro BRUZGYNUS, retas kuris takelis yra žinomas. Deja, tenka būti nemielam, bet teisingam, ir pasakyti, jog Armos pasirodymas Drezdene laikytinas silpniausiu per visą išvyką. Kybojo kaži koks pasimetimas, neužtikrintumas. Plyksteldavo ir įdomesnės vietos, tačiau visuma nesicukravo. Tai supranta ir pats mesjė Armantas, kas pastarąjam nepataiso nuotaikos, tačiau juk negali visą laiką varyti tame pačiame lygyje, ypač po egzotiškojo
Rusijos turo. DAINA DIEVA šįkart suskambėjo jau techniškai 
geriau (aparatūra „Ostpol“ akivaidžiai stipresnė, negu „Madame Claude“), priartėdama prie savo siektinos garsinės raiškos. Paradoxalu, tačiau man įdomesnis soundas buvo Berlyne. Ir nors čia aparatas veikė galingiau, deja, kai kuriais momentais neišvengta žemų dažnių baubimo. Na, OORCHACH, kadangi gavo daugiau garso, atsiskleidė plačiau, o vertinimus iš šono palieku kitiems. Pačiam jausmas buvo išties geras. Koncerte individų apsireiškė maždaug 30 – 40, kas (kartojuosi) tenykštėse platumose laikytina visai geru rodikliu. Publika priėmė teigiamai, kažkas net padėkos frazę lietuviškai sugebėjo išstenėti. Ai, ir vietinisOstpole“ pilstomas „Neustadt“ alus labai gardus.


Kadangi Drezdeną ir Miunsterį skiria daugiau negu 500 km, sekančią dieną tiesiai ten ir išdardam. Kelionė nusimato ilga – apie 9 valandas, penkiskart pakeičiant traukinius. Šiuo atžvilgiu buvo galima įvertini vokiškų traukinių interjero popuri. Nors, tiesą sakant, šūdą jie ten labai jau taip ir skiriasi :) Dresden – Glauchau – Gottingen – Ottbergen – Paderborn – Muenster. Čia pasitinka ne vokietis, bet anglas Ross, jau kurį laiką gyvenantis šiame mieste. Jis mus palydi į turbūt neordinariausią nakvynės vietą šioje kelionėje. Tai – buvęs sandėlys, kurį jau gerą dešimtmetį nuomojasi ten gyvenantis inžinierius su keliais pažįstamais. Kai kur atrodo lyg fabrikas be staklių, aplinka atitinkama, keistas buities ir visokių įtaisų junginys. Mūsų patalpa su vaizdu į kanalą. Industrial, ane? Belieka apsirėdyti chaki apranga beigi militaristine kepurėle pasidabinti, bet kadangi neturime nei vieno, nei kito, pasirenkame vaišintis vietinių veikėjų siūlomu alumi, idant miegas saldesnis būtų. O tas po ilgos kelionės neužtrunka atslinkti.



Pagaliau gavę ilgesnį laiką poilsiui, ryte pakylame puikios nuotaikos ir šliaužiame pasižvalgyti miestop, kadangi vien Miunsterio pavadinimas nieko nesako. Rossas pasitikdamas pažymi, jog šis miestas – Vokietijos dviračių sostinė, ir tai išties justi gatvėse. Dviračių išties daug, reikia saugotis neužsižiopsoti vidury takelio, kurių čia pilna. Nemažai studentų, kas suteikia miestui jaunatviškumo. Na, didžiąja dalimi gotikinis senamiestukas ir gaivališkas miesto vaibas mus nuteikia smagiai. Taip jau yra su vietos atmosfera – arba rezonuoji, arba ne. Miunsterio atveju vertinimai tik teigiami.

Atpirsnoja soundčeko laikas, Rossas nuveža mus į vietą - „Black Box“: patalpą juodomis užuolaidomis šalia meno galerijos. Visai nieko, ten pat esanti garso operatoriaus/įrašinėjimo patalpėlė tik prideda rimtumo. Iš pasalų išlindęs nuovargis bei tvankuma grasinasi išversti iš klumpių, tačiau atsilaikome ir susijungiame savo geležis. DAINA DIEVA šįkart groja pirma ir, manyčiau, atlieka vieną geriausių savo setų ture. Be abejo, tam pasitarnauja geras aparačius, nemažas video screenas ir šiaip nebloga patalpos akustika (užuolaidos, sakau, užuolaidos!). Kirmėlytės lėtai raitėsi kokoniškame ambiente, stereo užtikrintai sklido iš kolonėlių, vokiečiai plojo. Arma gi prieš koncertą pradeda jaudintis, jog vėl sugros prastai ir tuomet tenka pasakyti jog mažiau suktų galvą beigi tai užtvirtintų keliais buteliais alaus. Geriausia, kad šių būtų daugiau negu pora ir tikrai ne 0,33l talpos. Ar ši terapija, ar tvyranti jauki atmosfera suveikia, ir Arma, prieš grojimą skėlęs keletą humorų (kas, reikia manyti, padėjo atsipalaiduoti bei įšokti nuotaikon) pagaliau atsigauna ir suskelia smagų setą, kuriame netrūksta sėkmingos improvizacijos, jėgos plius mano taip mėgstamo gaivališkumo. Psichodelinis šokis su puodu ar kokiu ten šūdu buvo tikrai geras intarpas, net vienai žiūrovei netyčia užvažiuota su grandine ar laikrodžio dirželiu, bet toji tai suprato kaip interaction, reiškia, viskas zajabys. Ėgi ir pagaliau įtikinta, jog BRUZGYNAMS reikia video, kas tapo dar vienu sėkmingu sprendimu. Apuokėlis gerai spokso, deimantai gerai žiba. Liuxuarum. OORCHACH pasistengė neišsiskirti iš abiejų prieš tai pasirodžiusių, ir taipogi sugrojo turbūt vieną geriausių setų šioje išvykoje. Viskas dėl tų pačių aukščiau suminėtų priežasčių. Biški prilaisčiau alaus, tačiau juk tai dėl muzikos. Garso netrūko, vokiečiai plojo taipogi. Vyksmą Miunsteryje galima apibendrinti kaip šauniausią tiek jausmo, tiek garso prasme. Nors tai buvo vienas mažesnių koncertų (žiūrovų, sakykime, koks 15 vnt.), tai visiškai neįtakojo ir negadino atmosferos. Geros vibracijos. Pagaliau, po koncerto priėjęs vietinis minėjo sužinojęs apie jį iš mieste kabančio plakato – štai, ne vien internetu galima klausovus prisivilioti. Kadangi nuotaika puiki ir miestas nedidelis - grįžti su daiktais netoli - tad viskas pavirto į smagų pasibuvimą su vietine chebra. Tame pačiame sandėly/fabrike antrame aukšte esančioje patalpoje išsivystė judesys su stalo biliardu, toli gražu ne experimentine muzika, dulkių siurbliais bei visais kitais smagumais. 


Atvykę para anksčiau, Miunsteryje turime ir visą kitą dieną. Ilgas poilsis, slankiojimas po miestą (juokinga, kuomet Arma šnara bažnyčioje „Netto“ supermarketo maišeliu), tupinėjimas ant suoliukų, psichogeografija („dlaczego bomba!?“). Jau maniau vakare šiaip prasivoliosiąs ant čiužinio, bet situacija susiklosto taip, kad užsukam pas tą sandėlį besinuomojantį inžinierių Crischan į trečią aukštą ir iki nakties praplepam įvairiausiomis temomis. Tik kadangi keltis reikia be proto anksti – 6:15, tenka nueiti gulti kiek po vidurnakčio ir...

… ir čia - tinkamas momentas pagyroms vokiškam alui. Bemaž nė karto, netgi kildamas ankstėliau, nejutau jokių pasekmių ryte. Neįtikėtina, bet tai priverčia susimąstyti, kas gi vadintina geru alumi. O, mano galva (cha, kuo gi kitu!), vienas jo vertės įrodymų yra gera būsena ryte, plius tai, jog jis nesvaigina išmušdamas iš klumpių, o palaiko smagu buzzą. Ir skonis, kas be ko – netgi įsigijus pigesnį alų, mažai tikėtina, jog šio skonis bus panašus į saldėsį ar priburbuliuotą vandenį (nebent tyčia pirktum kokį vaisinį ar porterį). Daugumas lagerių – tokie, kokie ir turi būti: su daugiau ar mažiau išreikštu kartumu, sodrumu beigi skoniu, po velnių. Deja, šiuo klausimu situacija mūsų parduotuvėse yra tragiška... Šios temos proga anxtyvai pakylam, susipakuojame, atsisveikiname su šeimininku bei jo kate ir liulame link autobuso, linguosiančio mus Frankfurtan.

Na ir nulinguoja. Nepasakyčiau, kad mane griebtų žavesys, išlipus iš autobuso, tačiau, ei, juk čia stotis, retai kada jose yra kuo žavėtis. Apsireiškia vietinis orgas – amerikietis, jau tryliką metų čia gyvenantis Theo, jis gi BUCKETOVSISSORS, grojęs harsh noise ir Lietuvoje, prieš kokius 6 ar 7 metus po Sporto Rūmais tūnojusiame klube „New Style“. Paaiškėja, jog nakvosime ne Frankfurte, o Offenbache. Techniškai čia – kitas miestas, nors nežinodamas pamanytum, jog tai Ffurto priemiestis ar tiesiog kitas rajonas. Transporto bilietai čia brangesni negu pvz. Berlyne. Laukiant autobuso miestas geresnės nuomonės vis dar nesukuria. Pagaliau išsiritam stotelėje ir kurį laiką malamės, ieškodami nakvynės vietos. Velkamės Offenbacho gatvelėmis ir aš negaliu suvokti, kame čia reikalas – na, namukai lyg nebjaurios architektūros, vizualių neigiamybių kaipo ir nėra, tačiau.. ore kybo keista niekio atmosfera, tarsi kažkas šiame mieste būtų iškastravęs prasmę. Dar sakytum, jog tai mano blevyzgos, tačiau panašiai jaučiuosi ne aš vienas. Na, kol kas nurašom visą tai tam, jog šiandie sekmadienis ir tuščios gatvės tame vaidina ne paskutinį vaidmenį. Pagaliau prisikasame prie buto. Pasitinka toks, sakykime, savotiškas, šeiminykas - su tuo teks taikstytis kelias artimiausias dienas. Tebūnie, koncas vakare, reikia trumpam nudribt.
 
Kiek važiuojame link venue, tiek nepagauname Frankfurto atmosferos. Nesuvokiama jojo vidinė dvasinė semiotika, aišku tik viena – čia nemalonu. Ne, niekas nei kibo, nei kaip nors tiesiogiai kontaktavo, tačiau miesto psichinė erdvė atrodo kažkokia beprasmė, tuščia. Štai ir Arma man sako: „nesuprantu šito miesto“. Kažkoks pilkų atspalvių emocinis bluras. Susikaupiame ir kylame laiptais aukštyn į dokų bei neaiškių sandėlių rajone esantį pastatą, kuriame įsikūręs skambiu pavadinimu Institut der Neue Medien – čia ir grosime. Blecha, kažkokia konferencijų salė. Suprantu, jog neordinari muzika neretai patenka į neordinarias atlikimo vietas, tačiau šioji veikia išskirtinai neįkvepiančiai. Įtariu, reikia bybį dėti, kitaip nieko nebus. Aišku, netgi tai nėra lengva tokioje „atmosferoje“, tačiau ką darysi. Dienos šviesos lempos, ofisiniai stalai ir panašus reikalas.

Pamaži renkasi žmonės. Pradeda vėlgi BRUZGYNAI - blevyzgų introdukcija, atrodo, tampa šiame ture tradicine. Atsigavęs po Miunsterio, ir čia sugroja gerai, su naujom improvizacijom. „Bybys gyvatė bybys gyvatė bybys ežiukas karuselėėėėė!!!“ intarpas smagiai išmuša iš vėžių. Prieblanda bei video taipogi įneša savo indėlį. Triukšmas yra gaivalas. DDIEVA šįkart – nuosaikiausiai. Kas nenuostabu, turint omenyje aplinką. OORCHACH taipogi atgrojo mažiausiai jausmu atsiduodantį setą, dėl vis tų pačių priežasčių. Nežinia, ar stebintieji tai suprato, kadangi po pasirodymų arba iš mandagumo, arba išties buvo patenkinti. Tuomet man toptelėjo mintis, jog visi trys projektai šioje nenatūralioje erdvėje manifestavo gamtą – tiek savo būdo bruožais, tiek muzikinėmis potekstėmis. Juolab kad visų trijų video vienaip ar kitaip siejosi su gamta, jos apraiškomis. Žodžiu, vis dar rusenantis baltiškasis atavizmas sugebėjo suspurdėti net tokiose, atrodytų, nedėkingose sąlygose.

Nors buvo žadėta po koncerto parvežti namo automobiliu (kelias sąlyginai tolokas), tačiau to neįvyksta – pusvalanduką prasieiname gatvėmis, po to įvirstam į metro. Ten dėl kažkokio pokšto neįmanoma suturėti garsaus juoko, o visas vagonas spokso į mus. Laukiniai. Nepažįstamas keleivis pasiūlo žiebtuvėlį alaus buteliui atsidaryti. O juokas vis ratu, tarsi Uroboras. Tokie ir grįžtam.

Kadangi Frankfurtan kitą dieną nė velnio netraukia, nutariama ją praleisti Offenbache. Tiksliau, jo apylinkėse, kur, mus apnakvindinusio šeimininko žodžiais tariant, galėtume pasivaikščioti paupiu. Ką gi, pasiūlymas užskaitomas nedvejojant. Blecha, vėl tas keistas jausmas – štai šviečia saulė, šalia teka Meinas, kitoje jo pusėje visai nebjaurūs namukai, tačiau iš kur toji beprasmybė visose Offenbacho apraiškose? Reiškinys išties įdomus, ypač dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos. Kiba koks blet energetinis vakuumas šioje vietoje atsivėręs. Nurisnojam iki draustinio – nedidelio ežeriuko su keliais arais medžių aplink. Šis užima tiek ploto, kiek Užupio prūdai Vilniuje. Minipiknikas tenais ir grįžimas atgalios.

Ryte aplinka atrodo optimistiškesnė negu anksčiau. Daina sako, tai tikriausiai dėl to, jog iš čia išvažiuojame. Labai galima tiesa. Tolstant nuo Frankfurto, apima palengvėjimas, lyg pančius nusimetus. Įdomu, kaip pasirodytų sekantį kartą... Nors kol kas noru sugrįžti tikrai nedegu.

Ką gi, Maincas pakreiktas visai netoli, už kiek daugiau negu 40km. Išlipus centrinėje stotyje iškart jaučiasi kitokia atmosfera. Iš žavesio nealpėji, tačiau jautiesi tikrai geriau. Renginio vieta - „Valpodenakademie“ - visai šalia. Tai outsider bei avantgarde meno galerija, kurioje karts nuo karto vyksta muzikiniai dalykai. Apsireiškia vietinis organizatorius Brand ir sužinome, kad šioje galerijoje ir nakvosime. Na ir gerai, bus mažiau suvaržymo. Raktai, čiužiniai, daiktai ir čiužinam prasieiti Maincu. Nieko pernelyg ypatingo, bet ir nieko pernelyg baisaus. Senamiestukas ir pan. Po Frankfurto - atgaiva, vidinės erdvės gali laisviau atsivėpti. Ta proga valandėlei ir atsikvepiame.


Nėra reikalo aprašinėti tokio paslaptingo dalyko kaip soundčekas, todėl iškart pereinu prie koncerto. Mažiausiai žiūrovų per visą išvyką, bet ką padarysi. Toks jausmas, jog čionykščiams ne pernelyg rūpi toks dalykas kaip informacijos sklaida. Tipo, kiek ateis, tiek bus gerai, lyg nebūtų jokio skirtumo. Keistoka. Galvoj pradeda suktis Rytų ir Vakarų Vokietijos žmonių būdo palyginimai. Rytiečiai atrodo tiesiog zaduševnesni ir tai aišku, sąlygota skirtingos nuo Vakarų istorinės patirties.

OK, pradedam. Startuoja vėlgi BRUZGYNAI, suskambėję tvarkingai (nu netinka čia tokis žodis nu!), kiek mažiau ekspresyviai, tačiau pabaigoje visgi energizuojančiai suskeldėję staccato noise karpiniais. Nelengva priimti tai kaip koncertą, esant nedideliam žmonių kiekiui. Visgi, vakarui judant, salėn įslenka dar keli individai ir reikalas truputėlį pasitaiso. DAINA DIEVA sugroja tamsiausią savo setą, vietomis nevengdama ganėtinai ryškių nukrypimų nuo iki tol vyravusios struktūros. Sakyčiau, toks netgi piktesnis koncentratas. Todėl ir buvo gerai, kad kitaip. OORCHACH atskambėjo be didesnių nusukimų į šonus, finale paskelbdamas faktą, jog poryt skrisime namo. Kadangi tai buvo skelbiama lietuviškai, suprato tik tie, kas ir turėjo suprasti. Visks. Oficialioji dalis baigėsi. Kadangi tai grande finale, afterparčiui leidžiam sau atsipalaiduoti ir atsiduodame sunkiai apibrėžiamai muzikinei improvizacijai, telpančiai kažkur tarp restoraninio džiazo ir minimal wave. Dabar išties gailiuosi, jog neįrašiau tam tikrų momentų, kadangi pastarieji skambėjo stebinančiai net mums patiems. Šiuos išgirdę, iš gatvės įslinko kažkokių tusovščikų porelė ir vienu momentu susigeneravo visai neblogas šėlsmas.

Paskutinė diena Maince šliaužia tingiai. Nuslenkame prie Reino upės, einame gelžkelio tiltu, pasiurbliuojame alaus, vaikštome Reino ir Meino santakoje, Arma kalbina žąsis, besileidžiančios saulės šviesa maišosi su pavakario violetu. Nebuvome nei Gutenbergo muziejuje, nei Romos imperijos griuvėsių liekanose, grįžtame į galeriją ir ten užbaigiame viską Twin Peakso serija. O ryte – autobusu į Hahn, lėktuvu, kuriame koks trečdalis tautiečių atrodo besantys kažkokie atsilupėliai, parūžiame Kaunan, kur lėktuvas nusileidžia kažkaip ypatingai kietai. Sveika, Galactica Baltica. One more mission completed.

Kelionių patirtis yra vienas gryniausių suvokimo pavidalų.
Ačiū bendrakeleiviams, organizatoriams ir truputį sau pačiam, hehe.