Panzerfaust
– Antrajame
pasauliniame
kare vokiečių karių
naudotas beatotrankis
vienašūvis prieštankinis ginklas
Grzegorz Janusz
PANZERFAUST
Žarija lėtai keliavo išilgai cigaretės, su kiekvienu įkvėpimu
artėdama prie lūpų. Kambary, išskyrus šią cigaretę, nebuvo
jokios kitos šviesos. Iš peleninės virto pelenai, dūmai, nors jų
nesimatė, graužė akis.
Artėjo vidurnaktis. Nežiūrėdamas į laikrodį tai žinojau.
„Jis tuoj ateis“, – tik ši mintis blaškėsi mano galvoje ir
vertė prisiminti vaikystėje išmoktas maldas. Bijojau. Užsitraukiau
ir išpūčiau eilinį dūmų debesį.
„O gal neateis, gal visa tai netiesa ?“
Cigaretė jau degino lūpas, tačiau nenorėjau jos gesinti.
Ranka drebėjo, buvo šalta ir drėgna nuo prakaito.
Vidurnaktis vis artėjo. Ketvirtadienis pamaži baigėsi. Mirė.
Merdėjo kraujo lašo per sekundę greičiu, o kraujas buvo žarijų
spalvos. Sumaigiau nuorūką peleninėn, nusideginau pirštus,
pelenai pabiro ant stalo. Jau nieko nebebuvo matyti.
Tolumoje rotušės bokšto laikrodis pradėjo mušti savo ilgiausią,
monotonišką melodiją. Akys priprato prie tamsos, o gal tiesiog
kambaryje tapo truputį šviesiau.
Pamačiau jį priešais save. Stovėjo kiek išsižergęs,
rankas sukryžiavęs ant krūtinės.
Apsirengęs buvo juodai. Ant galvos užsimaukšlinęs juodą
smailėjantį gobtuvą su išpjautais plyšiais akims. Tylėjo. Aš
taipogi nieko nesakiau. Bijojau. Man pasidarė šalta, ausyse
dundėjo. Jis prabilo pirmas. Kalbėjo nenormaliai, garsiai
šnabždėjo. Jo balsas buvo panašus į maitvanagio kvarkimą.
- Kokiu tikslu mane iškvietei ?
Truputį užtruko, kol atsakiau, kol sudrėkinau seilėmis
išdžiuvusią gerklę ir nuraminau kvėpavimą.
- Noriu parduoti sielą.
Nemačiau jo veido, tačiau žinojau, jog šypsosi.
- Parodyk, – pareikalavo.
Paėmė ją ir apžiūrėjo priešais šviesą, krintančią pro
langą. Prasiskleidę debesys atidengė blyškų mėnulį. Dabar jį
mačiau aiškiai. Buvo liesas ir aukštas, daug aukštesnis už mane.
Nuo kaklo nukarusi stora sidabrinė grandinė su žuvies skeleto
formos pakabuku. Ant rankų užsimovęs juodas plonas pirštines.
Laikė juose mano sielą ir atidžiai tyrinėjo.
- Ji beveik nauja, - pratariau.
Atsisuko į mane. Man vėl pasirodė, jog juokiasi.
- Nauja, - sušlamėjo, - tačiau ties kairiu riešu kažkuo aštriu
įpjauta.
- Kitos neturiu, - atsakiau.
Šįkart visai aiškiai nusikvatojo. Paguldė sielą ant stalo taip,
jog jos kojos nukaro ligi grindų.
- Ko už ją nori? - dabar jo balsas priminė alkanos gyvatės
šnypštimą arba milžiniško degančio skruzdėlyno šnaresį.
- Aš noriu durklo, kuriuo galėčiau užmušti bet ką. Kuris
pramuštų šarvuočio odą ir neperšaunamą liemenę. Kuris žudytų
vampyrus ir šmėklas, kad juo būtų įmanoma pribaigti dvasią, kad
nuo šio negalėtų apsiginti angelas ar netgi Dievas, jeigu šį
kada nors sutikčiau. Tik tu gali man jį gauti.
Jau nebebijojau. Kalbėjau aiškiai, lėtai.
Jis tylėjo. Mąstė.
- Gerai. Gausi jį, - tarė po valandėlės, - bet sielos už tai
per maža. Noriu daugiau.
Išsigandau. Tiek pastangų, tiek naktų voratinkliuose apaugusiose
bibliotekose viršum knygų, skirtų sudeginti, vėliau – siaubinga
baimė ir viskas veltui. Ne, neįmanoma.
- Ko gi dar nori? Kad nušaučiau popiežių? - beveik šaukiau.
- Gausi šį durklą, tačiau turėsi jį panaudoti metų bėgyje,
nesvarbu prieš ką. Priešingu atveju durklas išnyks, tačiau siela
vis viena liks man. Tokia mano sąlyga, - žodžiai šovė iš jo
tarsi iš
rūgusio vyno butelio.
Atsidusau su palengvėjimu.
Tą galėjau jam pažadėti. Linktelėjau
galva.
Iš
po skraistės jis
ištraukė susuktą pergamentą ir išvyniojo ant stalo. Padavė mažą
peilį medine rankena ir parodė į mano riešą.
- Turi
jau tame patirties, - sukrankė.
Pažvelgiau
į riešo linkį,
į baltus, siaurus, lygiagrečius randus. Tamsoje
jų nemačiau, tačiau žinojau esant.
Pamenu.
Griebiau peilį ir atlikau
naują pjūvį,
šįkart negilų. Išsisunkė
keletas tamsių lašų.
- Mėgstu
šį kvapą, - tarė
ir pamirkė kraujyje kranklio
plunksnos galiuką. Padavė
man. Pakeverzojau ant
pergamento savo parašą ir priglaudžiau degantį
riešą prie lūpų.
Dokumento
neskaičiau.
Buvo pernelyg
tamsu, tačiau žinojau, jog
negali manęs apgauti. Kraujui
išdžiuvus, suvyniojo
pergamentą ir paslėpė užantin.
- Durklą
gausi už
savaitės. Ateisiu taip, kaip šiandien. Apie
skolą priminsiu savo laiku. Ir turėk
omeny, pirma auka –
dvylikos mėnesių bėgyje, - pasakė.
- Dėl to būk ramus, - dabar jau aš juokiausi.
Dingo.
***
 |
| iliust.: Tomasz Niewiadomski |
Vėl sėdėjau tamsiame kambaryje
ir rūkiau cigaretę. Vėl
bijojau. Už lango
girdėjau benamių
šunų
kauksmą
ir vėtros
draskomų sausų šakų
traškėjimą.
Mėnulio nesimatė.
Tiršti debesys
su vėju
ritosi į vakarus.
Artėjo audra, tarp dangaus
ir horizonto šokinėjo
žaibai.
Užgesinau cigaretę. Sienos fone pastebėjau gobtuvo siluetą.
- Turi?!
Atnešei?! - šūktelėjau.
Neatsiliepė.
Ant stalo padėjo į juodą
medžiagą suvyniotą ryšulėlį.
Pagriebiau
jį, nutraukiau virvelę,
kuria buvo perrištas. Rankoje
laikiau durklą, ilgą tarsi ištiesintas pjautuvas ir siaurą lyg
spindulys. Tamsoje
šis
švelniai
žvilgėjo.
Sugniaužiau rankeną.
- Papasakosiu, kaip jis padarytas, - sumurmėjo, - tavo užsakymą
atliko akli neūžaugos, nukalę šią geležtę iš meteorito.
Šešias naktis dirbo vulkano viduje esančioje kalvėje, - lėtai
šnabždėjo jis, - Ašmenyse yra latakėlis, pilnas nuodų.
Pagaminau juos iš savo kraujo, iš nekaltai pakartojo sėklos, iš
skorpiono ir gyvatės nuodų, pridėjau į miltus sumaltų pasiutusio
šuns ilčių bei grifo nagų; romėnų kario ieties antgalio,
skenduolio akmens trupinių, baltų aitriųjų migdolų kvapo
miltelių, purvo, nugrandyto nuo budelio kirvio bei Giltinės dalgio,
rūdžių nuo trijų vinių, indėniškų nuodingųjų žolių bei
keleto siūlų iš mirusiojo nuo juodųjų raupų marškinių. Tai
nužudys bet kurį, - kalbėjo, o nugara man bėgiojo šiurpuliai.
- Nuodų užteks tik vienam kartui, - sušnypštė.
- Gerai. Norėčiau kai ko paklausti, prieš tau išeinant, -
žodžiai lėtai veržėsi iš gerklės.
- Ko? - sugergždė.
- Kiek jūsų, ten, po žeme, yra? - mano balsas tikriausiai buvo
kimus.
- Aš vienas. Kiti tokie patys kaip tu.
- Yra tiktai vienas Šėtonas?
- Taip.
Griebiau durklą ir bedžiau jam į krūtinę. Širdin. Dūriau, kol
nepervėriau kiaurai.
Sudejavo. Suvirpėjo visas.
Viduje, kairėje pusėje, pajutau stiprų skausmą, net riktelėjau.
Jis drebėjo
ir gargaliavo.
Staiga pavirto dideliu
kraujuojančiu, kniaukiančiu
juodu
katinu. Bandė mane pasiekti
nagais.
Atšokau
prie sienos.
Skausmas krūtinėje truputį aprimo, tačiau vis dar pulsavo.
Dabar jis buvo šikšnosparniu ilgomis aštriomis iltimis, po
minutėlės - krankliu, plakė sparnais, aplinkui plaikstėsi juodos
plunksnos.
Manyje taipogi kažkas plakėsi.
Netrukus pavirto milžinišku naktiniu drugiu, dulkės iš jo sparnų
žiro man į akis.
Užsimerkiau.
Kai vėl pakėliau akių vokus, pamačiau bejėgiškai judinantį
galūnes vorą. Voras tapo smaugliu, išsivyniojo visu ilgiu ir virto
rykliu.
Toks ir pasiliko. Kambario vidury.
Ryklys kraujo baloje. Keleto žvėrių kraujo. Raudoname paviršiuje
plūduriavo juodos plunksnos.
Ryklio žiaunos sudrebėjo ir sustingo.
Nudvėsė. Pasisekė.
Priėjau arčiau negyvos žuvies, pritūpiau. Jos šone styrojo
sidabrinė rankena. Nusibraukiau prakaitą nuo kaktos. Prisidegiau
cigaretę. Išėjau į balkoną.
Brėško. Dangus pilkėjo. Kažkur užgiedojo gaidys. Triskart iš
eilės, bemaž nepertraukiamai.
Audra praėjo pro šalį, vėjas nurimo. Dangus buvo švarus ir vis
skaidrėjo. Beveik nebesimatė žvaigždžių.
Krūtinės ląstoje nepertraukiamai skaudėjo.
Pasižiūrėjau apačion, į devynis aukštus po manimi esančią
gatvę.
- Šokti?
Savęs sunaikinimas. Tai nuodėmė. Už tai patenkama į pragarą.
Bet juk pragaro nebėra.
vertė P.V.