Taigi, išvyka
prasidėjo penkiolikos valandų kelione autobusu. Viskas vyko
ganėtinai įprastai su ganėtinai įprastais nukrypimais – sėdynės
atloše sužiūrėtas „The Wrestler“ su Mickey Rourke, iš
kepurės gurkštelta triskartdevynių, Warszawoj dengtąsi nosis, nes
prilipo kažkokių smardžiakojų paauglių ir
pagaliau nusnūsta
nakties likučiais
artėjant prie Germanijos sostinės (kuomet
vairuotoją skamba Benny Hill muzikėlė).
Berlynas pasitinka rūškanu rytu, bet
ir atsigavusia nuotaika, kadangi
smagu pagaliau išlipti iš tvankaus
transporto. Apsistojame pas vieną Flesh
Flash stiliagų,
atliekame maistinę iniciaciją kebabų pavidalu, be abejo, godžiai
paparpiame ir laviruojame pirmojo renginio vietos link
– klubo „Madame Claude“. Pastarasis –
nedidukas, tačiau visai
jaukus. Aišku,
turint omeny jame jaučiamą
pelėsių kvapą (visgi rūsys), šis žodis
gal nėra
tinkamiausias, tačiau tebūnie. Po baro
rūsiu slepiasi dar vienas,
kuriame ir turi
vykti didingasai
„Experimontag“. Kadangi esame afigienni eksperimentalistai,
reikėtų manyti,
šiai vakarėlių serijai tinkame idealiai.
Neskubrus soundčekas, alaus lašai et
cetera. Lietuvoje tokia viečikė
matyt, būtų
pavadinta „iš bėdos tinkama“, tačiau čia tai yra norma.
Niekas per daug nesuka galvos, - atsipalaidavimas, be abejo, yra
gerai, tačiau gimtinėje labiau
kreipiamas dėmesys į kokybę. Čia gi
įtakoja renginių kiekis.
Na, nesvarbu. Kaip minėjau, vietos vaibas
man visai patinka, o tai yra vienas svarbesnių dalykų vakaro
nusiteikimui.
Tarp
susirinkusiųjų - ne vienas lietuvis, kas yra smagu. Čia
Berlynas, suvažiavusi visa
Europa, bet visgi... Žmonės
plepasi, mėgaujasi baro pasiūla,
ir ateina laikas
griežti. Pradeda Arma aka
BRUZGYNAI (Gramatika reikalauja
rašyti su „Ū“, bet ką padarysi, kad artistinės ambicijos
kitokios). Norėtųsi
daugiau garso. Prieš
kelionę vietiniai
org. siuntė
nemažą pastraipą apie sound
restrictions,
mol gyvenamasis namas, tad reikia atsargiai.
Pats Arma užsitempęs
odinę liemenę
su kyšančiais
iš jos virtuviniais padargais kompensuoja
video nebuvimą. Regėję
žino tą gaivališką, chaotišką BRUZGYNŲ skambesį, mintyse
susisiejantį su pavasarį nerimstančios gamtos vaizdais, upelių
čiurlenimu ar saulės
zuikučių blyksėjimu. Tiek, kad rūsy tai
įgauna kitokį atspalvį. Armadillo užsimaukšlina
keistą peruką, darantį jį panašų į Medūzą ir tuo
performansas
tampa tik siurrealesnis. Ką gi, startas
įvyko. Ne be inercijos, bet
vertintinas
neblogai. DAINA DIEVA ambientui
rūsio akustika
pasirodo besanti
mažiau palankesne.
Nors man visai gražiai suėjo tie tvyrantys
debesys, kurių aštresnius kampus „Madame Claude“ aparatūra
tiesiog „suapvalino“, taip paversdama skambesį
dar labiau aptakesniu, sulietu. OORCHACH gi
stengėsi atkuldašinti taip, kaip sumanyta ir tai daugmaž pavyko.
Tiek, kad garso trūkumas neleido pilnai išvystyti jėgos, o
pasirodymo antroje pusėje išvis buvo dar
kiek prikirptas.
Na, bent jau kažkas įrašų įsigijo.
Apibendrinant
– tą vakarą rūsely galima būtų primest esant apie 30 žmonių,
plius migruojantys tarp salės ir baro. Čia
ne Lietuva, todėl tai vadintina normaliu
kiekiu. Dėl mažo
dydžio anas
atrodė artipilnis, o pokoncertinės linksmybės tik pataisė
reikalą. „Berlins – Žėmaitėjęs
suostinę!“ O Arma ir Daina dieną
nusipirkę
sūrelių, tačiau
paaiškėja, jog tai mielės, vot.
Antradienis
laisvas, todėl
tąsomasi po Berlyną, aplankant nebenaudojamą aerouostą,
„Staalplat“ parduotuvę ir kitas vietas, kurių čia nėra
prasmės minėti, nes daugumai tikriausiai
pofig kur
mes buvome. Trečiadienį
priešpiet traukiniu dardame į Drezdeną. Ten
pasitinka vietinis veikėjas
Konradas (mintyse
nevalingai pridedu – Wallenrodas),
palydintis mus į savo draugelio
butą, kuriuo anas, mūsų nepažinodamas ir prieš dieną išvykęs
atostogų, mielaširdingai leido
naudotis. Mane sužavi ant sienos
prisabačintas
modulinis sintezas - pure
sex, kai
saka, tiesiog gražuolis. Ir šiaip bičiukas užsiima visokia
geležim, analogais bei
kitu elektro-atavistiniu reikalu, už ką dedu
didelį pliusą.
Pats
Drezdenas pasirodo besąs gražus ir jaukus miestas. Jo mažumas,
palyginti su Berlynu, čia atsiskleidžia tik teigiama
puse. Viskas
atrodo ramiau beigi nuosaikiau, tačiau be snūdo. Tamsių
atspalvių barokas regisi
rūstesniu negu
įprasta šiojo
„versija“ ir, regėdamas
visa tai,
atsimeni
nuostolį, patirtą II Pasauliniam karui
besibaigiant.
Galiu tik bandyti
įsivaizduoti, kaip tai atsispaudę
gyventojų kolektyvinėje pasąmonėje. Konradas mini,
jog Drezdeno
bombardavimo metines
dešinieji mini
pražygiuodami
gatvėmis, kuomet kairieji gi jas
blokuoja, ko
pasekoje susidūrimų
neišvengiama - miestas
vis dar pulsuoja savo istorine patirtimi.
Podraug dailaus
senamiesčio stūkso
nemažai vėlesnių laikų daugiabučių,
blokinių namų. Tiek, kad pastarieji dailesni negu
mūsų chruščiovkės. Čia Rytų
Vokietija, o ir Čekija
visai netoli.
Renginio
vieta – baras “Ostpol“
arba „Rytų
Ašigalis“. Šauni
vieta, jėga būtų
tokią turėt Lietuvoje. Interjeras persmelktas
VDR estetikos,
oldschoolinio
jausmo bei
nostalgijos.
Grėmėzdiški
žaidimų aparatai (na,
kas atsispirs pagundai sužaisti partiją
juodai baltame
kineskope?), praeitimi
pūpsantys baldai, senovinės radijos ir pats apšiuręs
pastatas. Trumpai
tariant, atmosfera - check.
Tvarkinga scena,
apšvietimas
beigi
projektorius.
Pavadinimą šiam koncertui Konradas įraitė
pats - „Three Unknown Roads“. Ką gi, galima ir šitaip. Juo
labiau, kad skinantis kelią pro BRUZGYNUS, retas kuris
takelis yra žinomas. Deja, tenka būti nemielam,
bet teisingam, ir pasakyti, jog Armos pasirodymas
Drezdene laikytinas
silpniausiu per visą išvyką.
Kybojo kaži koks
pasimetimas, neužtikrintumas. Plyksteldavo
ir įdomesnės
vietos, tačiau visuma
nesicukravo. Tai
supranta ir pats
mesjė Armantas, kas pastarąjam nepataiso
nuotaikos, tačiau juk negali visą laiką
varyti tame pačiame lygyje, ypač po
egzotiškojo 
geriau (aparatūra „Ostpol“
akivaidžiai stipresnė,
negu „Madame Claude“), priartėdama
prie savo siektinos garsinės išraiškos.
Paradoxalu, tačiau man įdomesnis soundas buvo Berlyne. Ir nors čia
aparatas veikė
galingiau, deja,
kai kuriais momentais neišvengta žemų
dažnių baubimo. Na, OORCHACH, kadangi
gavo daugiau garso, atsiskleidė plačiau,
o vertinimus
iš šono palieku kitiems. Pačiam
jausmas buvo
išties geras.
Koncerte individų
apsireiškė
maždaug 30 –
40, kas (kartojuosi) tenykštėse platumose laikytina visai geru
rodikliu. Publika
priėmė
teigiamai, kažkas
net padėkos frazę lietuviškai sugebėjo išstenėti. Ai,
ir vietinis
„Ostpole“ pilstomas
„Neustadt“ alus labai gardus.
Kadangi
Drezdeną ir Miunsterį skiria daugiau negu 500 km, sekančią dieną
tiesiai ten ir išdardam. Kelionė nusimato ilga – apie 9 valandas,
penkiskart pakeičiant traukinius. Šiuo
atžvilgiu buvo galima įvertini vokiškų
traukinių interjero popuri. Nors, tiesą sakant, šūdą
jie ten labai jau taip ir skiriasi :) Dresden – Glauchau –
Gottingen – Ottbergen – Paderborn – Muenster.
Čia pasitinka ne
vokietis, bet
anglas Ross, jau kurį laiką gyvenantis šiame mieste. Jis
mus palydi į turbūt neordinariausią nakvynės vietą šioje
kelionėje. Tai – buvęs sandėlys,
kurį jau gerą dešimtmetį nuomojasi ten gyvenantis inžinierius su
keliais pažįstamais. Kai kur atrodo lyg
fabrikas be staklių, aplinka atitinkama, keistas buities ir visokių
įtaisų
junginys. Mūsų patalpa
su vaizdu į kanalą. Industrial, ane? Belieka apsirėdyti
chaki apranga beigi
militaristine kepurėle
pasidabinti, bet kadangi
neturime nei vieno, nei kito, pasirenkame
vaišintis
vietinių veikėjų siūlomu alumi, idant
miegas saldesnis būtų. O
tas po ilgos kelionės neužtrunka atslinkti.
Pagaliau gavę ilgesnį laiką
poilsiui, ryte pakylame puikios nuotaikos ir šliaužiame
pasižvalgyti miestop, kadangi vien Miunsterio pavadinimas nieko
nesako. Rossas pasitikdamas pažymi, jog šis miestas – Vokietijos
dviračių sostinė, ir tai išties justi gatvėse. Dviračių išties
daug, reikia saugotis neužsižiopsoti vidury takelio, kurių čia
pilna. Nemažai studentų, kas suteikia miestui jaunatviškumo. Na,
didžiąja dalimi gotikinis senamiestukas ir gaivališkas miesto
vaibas mus nuteikia smagiai. Taip jau yra su vietos atmosfera –
arba rezonuoji, arba ne. Miunsterio atveju vertinimai tik teigiami.
Atpirsnoja soundčeko laikas, Rossas
nuveža mus į vietą - „Black Box“: patalpą juodomis
užuolaidomis šalia meno galerijos. Visai nieko, ten pat esanti
garso operatoriaus/įrašinėjimo patalpėlė tik prideda rimtumo. Iš
pasalų išlindęs nuovargis bei tvankuma grasinasi išversti iš
klumpių, tačiau atsilaikome ir susijungiame savo geležis. DAINA
DIEVA šįkart groja pirma ir, manyčiau, atlieka vieną geriausių
savo setų ture. Be abejo, tam pasitarnauja geras aparačius, nemažas
video screenas ir šiaip nebloga patalpos akustika (užuolaidos,
sakau, užuolaidos!). Kirmėlytės lėtai raitėsi kokoniškame
ambiente, stereo užtikrintai sklido iš kolonėlių, vokiečiai
plojo. Arma gi prieš koncertą pradeda jaudintis, jog vėl sugros
prastai ir tuomet tenka pasakyti jog mažiau suktų galvą beigi tai
užtvirtintų keliais buteliais alaus. Geriausia, kad šių būtų
daugiau negu pora ir tikrai ne 0,33l talpos. Ar ši terapija, ar
tvyranti jauki atmosfera suveikia, ir Arma, prieš grojimą skėlęs
keletą humorų (kas, reikia manyti, padėjo atsipalaiduoti bei
įšokti nuotaikon) pagaliau atsigauna ir suskelia smagų setą,
kuriame netrūksta sėkmingos improvizacijos, jėgos plius mano taip
mėgstamo gaivališkumo. Psichodelinis šokis su puodu ar kokiu ten
šūdu buvo tikrai geras intarpas, net vienai žiūrovei netyčia
užvažiuota su grandine ar laikrodžio dirželiu, bet toji tai
suprato kaip interaction, reiškia, viskas zajabys. Ėgi ir
pagaliau įtikinta, jog BRUZGYNAMS reikia video, kas tapo dar vienu
sėkmingu sprendimu. Apuokėlis gerai spokso, deimantai gerai žiba.
Liuxuarum. OORCHACH pasistengė neišsiskirti iš abiejų prieš tai
pasirodžiusių, ir taipogi sugrojo turbūt vieną geriausių setų
šioje išvykoje. Viskas dėl tų pačių aukščiau suminėtų
priežasčių. Biški prilaisčiau alaus, tačiau juk tai dėl
muzikos. Garso netrūko, vokiečiai plojo taipogi. Vyksmą
Miunsteryje galima apibendrinti kaip šauniausią tiek jausmo, tiek
garso prasme. Nors tai buvo vienas mažesnių koncertų (žiūrovų,
sakykime, koks 15 vnt.), tai visiškai neįtakojo ir negadino
atmosferos. Geros vibracijos. Pagaliau, po koncerto priėjęs
vietinis minėjo sužinojęs apie jį iš mieste kabančio plakato –
štai, ne vien internetu galima klausovus prisivilioti. Kadangi
nuotaika puiki ir miestas nedidelis - grįžti su daiktais netoli -
tad viskas pavirto į smagų pasibuvimą su vietine chebra. Tame
pačiame sandėly/fabrike antrame aukšte esančioje patalpoje
išsivystė judesys su stalo biliardu, toli gražu ne experimentine
muzika, dulkių siurbliais bei visais kitais smagumais. 
Atvykę para anksčiau, Miunsteryje
turime ir visą kitą dieną. Ilgas poilsis, slankiojimas po miestą
(juokinga, kuomet Arma šnara bažnyčioje „Netto“ supermarketo
maišeliu), tupinėjimas ant suoliukų, psichogeografija („dlaczego
bomba!?“). Jau maniau vakare šiaip prasivoliosiąs ant čiužinio,
bet situacija susiklosto taip, kad užsukam pas tą sandėlį
besinuomojantį inžinierių Crischan į trečią aukštą ir iki
nakties praplepam įvairiausiomis temomis. Tik kadangi keltis reikia
be proto anksti – 6:15, tenka nueiti gulti kiek po vidurnakčio
ir...
… ir čia - tinkamas momentas
pagyroms vokiškam alui. Bemaž nė karto, netgi kildamas ankstėliau,
nejutau jokių pasekmių ryte. Neįtikėtina, bet tai priverčia
susimąstyti, kas gi vadintina geru alumi. O, mano galva (cha, kuo
gi kitu!), vienas jo vertės įrodymų yra gera būsena ryte, plius
tai, jog jis nesvaigina išmušdamas iš klumpių, o palaiko smagu
buzzą. Ir skonis, kas be ko – netgi įsigijus pigesnį alų,
mažai tikėtina, jog šio skonis bus panašus į saldėsį ar
priburbuliuotą vandenį (nebent tyčia pirktum kokį vaisinį ar
porterį). Daugumas lagerių – tokie, kokie ir turi būti: su
daugiau ar mažiau išreikštu kartumu, sodrumu beigi skoniu, po
velnių. Deja, šiuo klausimu situacija mūsų parduotuvėse yra
tragiška... Šios temos proga anxtyvai pakylam, susipakuojame,
atsisveikiname su šeimininku bei jo kate ir liulame link autobuso,
linguosiančio mus Frankfurtan.
Na ir nulinguoja. Nepasakyčiau, kad
mane griebtų žavesys, išlipus iš autobuso, tačiau, ei, juk čia
stotis, retai kada jose yra kuo žavėtis. Apsireiškia vietinis
orgas – amerikietis, jau tryliką metų čia gyvenantis Theo, jis
gi BUCKETOVSISSORS, grojęs harsh noise ir Lietuvoje, prieš kokius 6
ar 7 metus po Sporto Rūmais tūnojusiame klube „New Style“.
Paaiškėja, jog nakvosime ne Frankfurte, o Offenbache. Techniškai
čia – kitas miestas, nors nežinodamas pamanytum, jog tai Ffurto
priemiestis ar tiesiog kitas rajonas. Transporto bilietai čia
brangesni negu pvz. Berlyne. Laukiant autobuso miestas geresnės
nuomonės vis dar nesukuria. Pagaliau išsiritam stotelėje ir kurį
laiką malamės, ieškodami nakvynės vietos. Velkamės Offenbacho
gatvelėmis ir aš negaliu suvokti, kame čia reikalas – na,
namukai lyg nebjaurios architektūros, vizualių neigiamybių kaipo
ir nėra, tačiau.. ore kybo keista niekio atmosfera, tarsi kažkas
šiame mieste būtų iškastravęs prasmę. Dar sakytum, jog tai mano
blevyzgos, tačiau panašiai jaučiuosi ne aš vienas. Na, kol kas
nurašom visą tai tam, jog šiandie sekmadienis ir tuščios gatvės
tame vaidina ne paskutinį vaidmenį. Pagaliau prisikasame prie buto.
Pasitinka toks, sakykime, savotiškas, šeiminykas - su tuo teks
taikstytis kelias artimiausias dienas. Tebūnie, koncas vakare,
reikia trumpam nudribt.
Kiek važiuojame link venue,
tiek nepagauname Frankfurto atmosferos. Nesuvokiama jojo vidinė
dvasinė semiotika, aišku tik viena – čia nemalonu. Ne, niekas
nei kibo, nei kaip nors tiesiogiai kontaktavo, tačiau miesto
psichinė erdvė atrodo kažkokia beprasmė, tuščia. Štai ir Arma
man sako: „nesuprantu šito miesto“. Kažkoks pilkų atspalvių
emocinis bluras. Susikaupiame ir kylame laiptais aukštyn į dokų
bei neaiškių sandėlių rajone esantį pastatą, kuriame įsikūręs
skambiu pavadinimu Institut der Neue Medien – čia ir grosime.
Blecha, kažkokia konferencijų salė. Suprantu, jog neordinari
muzika neretai patenka į neordinarias atlikimo vietas, tačiau šioji
veikia išskirtinai neįkvepiančiai. Įtariu, reikia bybį dėti,
kitaip nieko nebus. Aišku, netgi tai nėra lengva tokioje
„atmosferoje“, tačiau ką darysi. Dienos šviesos lempos,
ofisiniai stalai ir panašus reikalas.
Pamaži renkasi žmonės. Pradeda
vėlgi BRUZGYNAI - blevyzgų introdukcija, atrodo, tampa šiame ture
tradicine. Atsigavęs po Miunsterio, ir čia sugroja gerai, su naujom
improvizacijom. „Bybys gyvatė bybys gyvatė bybys ežiukas
karuselėėėėė!!!“ intarpas smagiai išmuša iš vėžių.
Prieblanda bei video taipogi įneša savo indėlį. Triukšmas yra
gaivalas. DDIEVA šįkart – nuosaikiausiai. Kas nenuostabu, turint
omenyje aplinką. OORCHACH taipogi atgrojo mažiausiai jausmu
atsiduodantį setą, dėl vis tų pačių priežasčių. Nežinia, ar
stebintieji tai suprato, kadangi po pasirodymų arba iš mandagumo,
arba išties buvo patenkinti. Tuomet man toptelėjo mintis, jog visi
trys projektai šioje nenatūralioje erdvėje manifestavo gamtą –
tiek savo būdo bruožais, tiek muzikinėmis potekstėmis. Juolab kad
visų trijų video vienaip ar kitaip siejosi su gamta, jos
apraiškomis. Žodžiu, vis dar rusenantis baltiškasis atavizmas
sugebėjo suspurdėti net tokiose, atrodytų, nedėkingose sąlygose.
Nors buvo žadėta po koncerto
parvežti namo automobiliu (kelias sąlyginai tolokas), tačiau to
neįvyksta – pusvalanduką prasieiname gatvėmis, po to įvirstam į
metro. Ten dėl kažkokio pokšto neįmanoma suturėti garsaus juoko,
o visas vagonas spokso į mus. Laukiniai. Nepažįstamas keleivis
pasiūlo žiebtuvėlį alaus buteliui atsidaryti. O juokas vis ratu,
tarsi Uroboras. Tokie ir grįžtam.
Kadangi Frankfurtan kitą dieną nė
velnio netraukia, nutariama ją praleisti Offenbache. Tiksliau, jo
apylinkėse, kur, mus apnakvindinusio šeimininko žodžiais tariant,
galėtume pasivaikščioti paupiu. Ką gi, pasiūlymas užskaitomas
nedvejojant. Blecha, vėl tas keistas jausmas – štai šviečia
saulė, šalia teka Meinas, kitoje jo pusėje visai nebjaurūs
namukai, tačiau iš kur toji beprasmybė visose Offenbacho
apraiškose? Reiškinys išties įdomus, ypač dabar, žiūrint iš
laiko perspektyvos. Kiba koks blet energetinis vakuumas šioje
vietoje atsivėręs. Nurisnojam iki draustinio – nedidelio ežeriuko
su keliais arais medžių aplink. Šis užima tiek ploto, kiek Užupio
prūdai Vilniuje. Minipiknikas tenais ir grįžimas atgalios.
Ryte aplinka atrodo optimistiškesnė
negu anksčiau. Daina sako, tai tikriausiai dėl to, jog iš čia
išvažiuojame. Labai galima tiesa. Tolstant nuo Frankfurto, apima
palengvėjimas, lyg pančius nusimetus. Įdomu, kaip pasirodytų
sekantį kartą... Nors kol kas noru sugrįžti tikrai nedegu.
Ką gi, Maincas pakreiktas visai
netoli, už kiek daugiau negu 40km. Išlipus centrinėje stotyje
iškart jaučiasi kitokia atmosfera. Iš žavesio nealpėji, tačiau
jautiesi tikrai geriau. Renginio vieta - „Valpodenakademie“ -
visai šalia. Tai outsider bei avantgarde meno
galerija, kurioje karts nuo karto vyksta muzikiniai dalykai.
Apsireiškia vietinis organizatorius Brand ir sužinome, kad šioje
galerijoje ir nakvosime. Na ir gerai, bus mažiau suvaržymo. Raktai,
čiužiniai, daiktai ir čiužinam prasieiti Maincu. Nieko pernelyg
ypatingo, bet ir nieko pernelyg baisaus. Senamiestukas ir pan. Po
Frankfurto - atgaiva, vidinės erdvės gali laisviau atsivėpti. Ta
proga valandėlei ir atsikvepiame.
Nėra reikalo aprašinėti tokio
paslaptingo dalyko kaip soundčekas, todėl iškart pereinu prie
koncerto. Mažiausiai žiūrovų per visą išvyką, bet ką
padarysi. Toks jausmas, jog čionykščiams ne pernelyg rūpi toks
dalykas kaip informacijos sklaida. Tipo, kiek ateis, tiek bus gerai,
lyg nebūtų jokio skirtumo. Keistoka. Galvoj pradeda suktis Rytų ir
Vakarų Vokietijos žmonių būdo palyginimai. Rytiečiai atrodo
tiesiog zaduševnesni ir tai aišku, sąlygota skirtingos nuo Vakarų
istorinės patirties.
Kelionių patirtis yra vienas
gryniausių suvokimo pavidalų.
Ačiū bendrakeleiviams,
organizatoriams ir truputį sau pačiam, hehe.
