Norėjosi kiek anksčiau, o gavosi kaip
visada. Na, ką jau padarysi. Juolab, kad Vilniaus koncertas Pauliaus
Iliaus yra šauniai aprašytas druskos mėgėjų tinklalapyje. Čia
tiesiog negaliu nutylėti - pagaliau regėti straipsnis, kuo
drąsiausiai vadintinas renginio reportažu. Nes autorius nusimano
apie tai ką rašo, grindžia savo nuomonę pavyzdžiais bei
konteksto išmanymu, vertina argumentuotai ir tuo parodo savo
kompetenciją. Just fukkin' respect.
Tokie pavyzdžiai yra tai, kas vadinama Kokybe.
Dėl aukščiau minėtos priežasties
mano vilniškės reminescencijos bus sporadiškesnės, tačiau negi
tylėsiu sau debesis gainiodamas? Šis „Speigas“ man pasirodė
labai gerai išlaikęs organizacinį vientisumą. Įvairi muzika
sugebėjo kurti bendratį. Tai parodo, kad tinkamai įvaldytas
kontekstas gali savyje sutalpinti skirtingiausias garsines apraiškas.
Gali būti, jog įtakojo ir mažesnis atlikėjų kiekis – čia
irgi dedu pliusą. Ir šįkart sugebėjau pabuvot visuose Speigo
renginiuose.
Joke Lanz paskaita ŠMC buvo smagi.
Gerai pažįstami faktai maišėsi su naujais pažinimais. Šaunu
sužinoti, jog pastarąjį įtakojo ir chansonnier
Jacques
Brel, kuris yra galybė. Toks intro įžėrė žiupsnį teisingo
parako, šiuo užsitaisęs penktadienį ir atkrypavau Kablin. O čia
jau PATRICIA KOKETT virino žemų dažnių bei ritualizuotų ritmų
struktūras, ruošdamas erdvę live pasirodymams. Vinilai -
gerai, tik šiųjų skambesį salėje reikėtų kažkaip
paimprūvinti. Gyvus
pasirodymus pradėjo ANY. Na, ką aš žinau... Eksperimentinė
muzika nėra kažkokia tarpusavyje nekoreliuojančių garsų krūva.
Jei čia ar ten bus daugiau uždėta efekto, vien tai nepavers garso
„eksperimentišku“ arba įtaigesniu. Žodžiu, man tai skambėjo
kaip meniškai angažuotas, bet sunkiai įtikinantis audio reikalas.
Nesakau, jog viskas blogai (tam tikrais momentais išlįsdavo
įtaigumo daigeliai), tiesiog manyčiau, jog pirma reikėtų
susikoncentruoti, kaip tu artikuliuoji garsą, ką jis pats
tau sako, kam tu tai darai, o po to jau užsiimti
manifestacijomis. Arba tai buvo ne man ir esu bjaurus, atleiskit.
Sekantis jau pats ropščiausi ant scenos patriukšmauti. Dėl
akivaizdžių priežasčių negaliu komentuoti pasirodymo iš šono,
tačiau anapus monitorių tiek garsą, tiek būseną vertinčiau tik
teigiamai. Tarp kitko - aplodismentai garsistui – jis išties žino,
ką daro. Na, Birulis tai podefaultu maladiec.
Va ir SUDDEN INFANT eilė. Pradėkime
nuo to, apie ką minėjo visi. Aš pats visa tai mačiau kuo
aiškiausiai. Nagi apie „konfliktą“. Tas pats Paulius savo reviu
susakė viską bemaž žodis žodin, ką ir aš manau. Kažkokie
išvedžiojimai, pseudofilosofijytės, kad čia blogai ir panašiai
yra beprasmiai pareiškimai, bandant „nagrinėti“ atvejį, jo
nesuprantant. Atseit „e, taigi čia interaction“. Aha, kai
pats bezdi, tai jau interaction, o kai atlikėjas duodą
atkirtį, tai jau reikia bliauti apie ano „ne lygį“? Mol
sumokėjau pinigėlius, davai linxmink mane. Šūdą. Čia net nėra
ko diskutuot, jei nėra supračiaus, jog būnant ant scenos,
psichologinė būsena yra kitokia. O čia, matai, kaip
neįtikėtina, koks aš krūtas – va pasiųsiu žmogų ant scenos.
Nes taip patogu blet slėptis už žiūrovo kaukės. Šiaip
nenuostabu – dalis atėjusių buvo išties ne į temą ir, matyt,
jiems pochuj kas ir kodėl vyxta. O SUDDEN INFANT man patiko jau
vien dėl to, kad garsynas, jo konstravimas ganėtinai skyrėsi nuo
visų iki tol Speigo kontexte dalyvavusių užsienio triukšmadarių.
Visgi šveicarus dada įtakoja iki šiol – dekonstrukcija ir
žaidimas žodžiais tai patvirtina. Pagaliau, nebuvo tų ganėtinai
spėjusių įgristi žostkatūrų eskalavimo, standartinių
šokiravimo būdų. Vietoje to – akcionistinėmis spalvomis
nutaškyti triukšmo plėšiniai, pankiška dvasia, kolaboruojanti su
musique concrete bei noise. Ką galėčiau pakritikuoti
– tai vietomis išryškėjantį didaktiškumą, kas, man rodos, yra
neretas vakariečių bruožas. Tai, be abejom gali atsispindėti
žiūrove reakcija „na, ką gi tu man čia aiškini“? Bet garso
reikalas visgi persvėrė į naudą, kuo esu patenkintas.
OBŠRR man geriau skamba mažesnėje,
kameriškesnėje erdvėje. Atsimenu praeitų metų lapkričio
koncertą Kaune, „Kultūros“ rūbinėje. Va ten tai atmosfera
buvo dėkinga – keista ir podraug jauki. OBŠRR muzika nepasimetė, užpildė visą erdvę ir čiupo dėmesį. Čia
gi - pirmosios eilės gavo daugiau. Aišku, Vytautas suskėlė viską
kaip reikia ir šitie mano suminėti trūkūmėliai jam netaikytini.
Įdomu buvo išgirsti naujų gabalų, kurie vietomis ganėtinai
drąsiai flirtavo su beats
reikalais. Būtent pastarieji
išjudino nemažą dalį iki tol amebiškų žiūrovų. Lingavau
ir aš – kur čia bepasidėsi. Gelmės
viskam prideda ta keista tamsi šviesa, nušviečianti, atrodytų,
šviesius vaikiškus eilėraščius, riedančius per judrias struktūras. Šį
paradoksaliai patrauklų
junginį ateity tikiuosi išgirsti tam palankesnėje aplinkoje.
Šešėliai lauks tiek, kiek reikės.
VOYVODA
šutino šustrai,
greitą post-punk. Tiek, kad maltis priekyje nebebuvo jėgų, teko
viską vertint iš atstumo. Dažnu atveju
šių laikų panašios stilistikos grupės iš Rytų Europos skamba
skystai bei
neįtikinančiai. Čia gi tokius epitetus
naudoti bemaž draudžiama. Energija,
paprastos, bet kabinančios melodijos ir, reikia manyti, tikėjimas
tuo, ką daro, sąkygojo puikią viso to išeigą.
Keliamės
iš Amžinosios Sostinės į Laikinąją Sostinę. Juk, berods, dar
nematau, kur būtų aprašytas Speigo renginys
mieste pavadinimu
KAUNAS.
Oplia. PuntoJazz
palėpė yra jauki. Tinka
tokiems renginiams. Kaune žmonių susirinko, aišku, mažiau negu
Vilniuje; tačiau tikrai daug, kaip šiam miestui. Pastebėtina
- stipriai mažiau veikėjų ne į temą, palyginus su vakarykščiu
renginiu. Galbūt
čia išvis tokių
nebuvo? Įžanga išrodo
ramiai, tarsi
susirinkus į
švelnaus ambient
vakarą. Tokią atmosferą įtakoja tyliai
fone besisukantys LOW, kas irgi
buvo geras sprendimas (ale kiek daug gerų sprendimų!). Ši
ramuma nėrė į
toliausią kampą, duetui
TIESE pradėjus savo garsų puotą. Iškart
teigiu - tai buvo vienas geriausių TIESE live.
Koncentruotas, nepaleidžiantis
įtampos naratyvo iš rankų ir
išvis, iki juosmens įklimpęs saldžiarūgščiame
harsh noise.
Pastarasis veikė kaip pagrindas,
dominuojanti
aibė, kurioje reiškiasi dueto idėjinė garsų pateiktis – vieno
nario mėgiamas garso monolitų abrazyvas bei
kito operavimas ekstatiškomis klaidomis. Rezultatas
- energizuojantis ir įkvepiantis. Įdomu
buvo tai girdėti
lėtai besimarkstančios
šviesos fone. Tiesa, antroje pasirodymo pusėje jau ir
stroboskopiniai morengai atsirado. Projektas
drėbė šerpetotą, nelygių kraštų
garsinį teiginį, ypač pamaloninusį
mano klausos
aparatus.
Užskaitau! (Atsirado
skaitovas
mat...).
Atlaiskiet
man, atlaiskiet mielieji, toliau sekusį ANY pasirodymą galiu
aprašyti panašiais žodžiais, kaip ir Vilniuje, bet ar to reikia?
Na, tepridursiu,
jog Palėpėje visa tai susikoncentravo į kiek geresnį lydinį,
išties. Gal čia man kažką reikėtų
persikonstruoti ?
Bet remiuosi autentiškais vertinimais.
Kaip ir vėliau sekusio SOVIJAUS atveju.
Pradžioje pasigirdęs
chaotiškas būgnų dundėjimas stumtelėjo skepsį šešėliuosna,
deja, neilgam. Neilgtrukus prasidėjo tas eksperimentavimas, kuris
mažiausiai tinka gyviems pasirodymams. Ta prasme, kada pačiam
eksperimentuojančiam gal ir įdomu, bet jis pats nežino, gausis kas
nors, ar nesigaus. Galima aiškinti, kad
čia nesuprantu kelionės, tripo
etc., bet kai yra
pagrindas, tuomet
ir tripas
suskamba gerai. Čia
gi tegirdėjai palaidas garsines dėmes, taipogi užsižaidžiant
efektais, kaip atmosferos kūrimo gelbėtojais. Tačiau
reverbas
nepridės tos vidinės
erdvės, jeigu jos nėra jį
gaubiančiame daikte. Vietomis pradėdavo formuotis įdomesni
kontūrai, bet liulėjimas greit juos išblaškydavo į pilką masę.
Nu taip nu.
Ajajai,
o BRUZGYNAI
įžiebė energijos ir dėmesio žiebtuvėlį. Lepota,
lyg gazuotas mineralinis po apsimiegojusių
klaidžiojimų. Arma yra persisunkęs
gaivalingo performanso gebėjimais ir, esant dėkingai situacijai,
improvizacija veikia jo naudai, Taip buvo ir šį kartą. Stebint
kaukėtą, Paną primenantį sutvėrimą, kilo čiurlenančio
upelio, traškančio laužo asociacijos.
Tarsi regėtum pirmykštį keistų būtybių
žaidimą mitinėje pievoje. Noise
plykstelėjimus
BRUZGYNŲ atveju
vadinčiau
gamtinio triukšmo reinkarnacija. Šiuos
keičia ramesni pasažai, tarsi atitirpstanti upė lėtai skverbtųsi
pro ledus, o
pažeme šmirinėtų paukščiukai.
Labai jau vizualiai veikia mane Armos
muzika. Tiesą pasakius, šįkart jis pats atrodo tiesiog liux.
Paprasčiausias
vamzdis virsta realybę keičiančiu trimitu, kuomet
seni sintezatoriai teigia visur esantį dalelių judėjimą. Jeigu
rimtai, dar nesu matęs noise/experimental/weird
projekto su tokia įtaigia „keistos gamtos“ išraiška. Sunkiai
apčiuopiamais bruožais, tačiau konkrečiu apsireiškimu. Pagyros,
pagyros!
Jeigu
Vilniuje per VOYVODA laikiausi
nuošaly, čia nusprendžiu sudalyvauti
įvykių sūkuryje. Mažesnė erdvė vėlgi išėjo į naudą.
Postpunkinė energija
kalė tiesiai į centrą ir po kiek laiko privertė judėti dar
didesnį kiekį
žmonių. Dabar galvoju - stilius visai
kitoks, negu prieš tai skambėjusių
BRUZGYNŲ, tačiau olimpinis energijos deglas absoliučiai sklandžiai
perėjo į
bulgarų rankas. O ir patys išdrėbė
krūvą jėgų. Toks abipusis poveikis negalėjo nesukurti
teisingo judesio, išsunkusio tiek publiką,
tiek grupę. Bet juk čia juk ir yra tas nuovargis, kuris patvirtina,
kada viską darei gerai. VOYVODA iššaukiama
netgi bisui – prašau, gero koncerto įrodymas. Uf.
Okei, jau rašau čia
ir rašau, gal pakaks. Ačiū ir sveikinimai organizacinei Speigo
šutvei! Constant shallowness leads to
evil, todėl mes ir judame. Banalybė
pabaigai – lauksime kitų koncertų.
Savaime aišku! Cut.
Vaidoto Žukauskio ir Simono Rupšio nuotraukos